BŪTINGĖJE NAUDA – LENKIJAI, RŪPESČIAI – LIETUVAI

Eilinė avarija įrodė, kad Būtingės naftos terminalas yra vienas taršiausių objektų Lietuvoje.

Avarijos nuolat kartojosi

Nesvarbu, kas valdė Būtingės naftos terminalą – lietuviai, rusai, amerikiečiai ar lenkai, iš jo žarnų į jūrą nuolat ištekėdavo didesnis ar mažesnis kiekis naftos. Šio terminalo plūduras jūroje greičiausiai jau yra visų laikų rekordininkas, bent jau Lietuvoje, kur įvyko daugiausia techninių avarijų.

Kai terminalas buvo statomas, ekspertai įspėjo, kad su juo bus daug problemų. Ir latviai neatsitiktinai šį objektą sutiko nepalankiai, protestuotojai netgi buvo išsilaipinę ant plūduro.

Pagrindinė priežastis ta, kad tokio tipo terminalai, kurių pasaulyje ir šiaip nėra daug, statomi ramiuose vandenyse, bet ne atvirose jūrose ir dar sunkiai nuspėjamose dėl bangavimo krypčių, kokia yra Baltijos jūra.

Terminalas turėjo apsaugoti ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą nuo naftos ir jos produktų blokados iš Rusijos.

Politiniu objektu buvęs Būtingės naftos terminalas pagal projektą turėjo būti vienas iš pigesnių. Lietuvos valstybė jį statė sunkiai, nes nebuvo didesnio supratimo apie panašių terminalų ir bendrai jūrinio naftos verslo veiklą. Terminalo statyba buvo baigta 1999 m., o liepos 22 d. prie plūduro priimtas pirmasis tanklaivis.

Kraunant jau pirmojo dešimtuko kažkurį tanklaivį į jūrą išsiliejo nafta. Po to pirmajame tanklaivių šimtuke jau buvo bent kelios avarijos. Vyko terminalo plūduro tobulinimai, žarnų prijungimo ir padavimo į tanklaivius mokymai, bet avarijos vis kartojosi.

Sąlygos: norint apžiūrėti plūdurą narams kartais tenka leistis ir po ledu. / „Jūros“ archyvo nuotr.

Įvardijo amžiaus afera

Būtingės naftos terminalo naudojimas nuolat kėlė nemažai klausimų Lietuvoje. Sunkiai už jaunos nepriklausomybę atgavusios valstybės pinigus statytas terminalas kartu su „Mažeikių nafta“ jau 1999 m. rudenį buvo perduotas JAV „Williams International“ kompanijai, iš pradžių 33 proc. dalis, o nuo 2002 m. rudens ir papildomas 26 proc. paketas.

„Mes žaidėme kapitalizmą, o jis apžaidė mus“, „Mažeikių naftos“ atidavimas amerikonams buvo XX ir XXI amžiaus sandūros afera Lietuvoje“ – tuometinėje žiniasklaidoje šmėžavo tokios antraštės. Tuomet Lietuvos valdžioje buvo konservatorių partija, kuriai ilgą laiką buvo primenama, kad ji amerikiečiams atidavė vištą (naftos ūkį), kuri dėjo auksinius kiaušinius.

Iš Lietuvos naftos ūkio perėmimo uždirbo ant bankroto ribos stovėjusi amerikiečių kompanija „Williams International“. Ji „Mažeikių naftą“ kartu su Būtingės naftos terminalu jau 2002 m. pabaigoje atidavė Rusijos naftos koncernui „Jukos“, kurį tuo metu valdė Michailas Chodorkovskis.

Per daugiau nei 20 metų Lietuva taip ir nesugebėjo rasti sprendimų, kaip iš tanklaivių, kurie atplaukia prie Būtingės naftos terminalo plūduro, paimti rinkliavas.

2004 m. Lietuvos Seime buvo konstatuota, kad „Mažeikių nafta“ kartu su Būtingės naftos terminalu buvo ne privatizuota, o tiesiog atiduota amerikiečių kompanijai. Toks naftos ūkio perleidimas buvo laikomas pačiu nesėkmingiausiu naftos perdirbimo įmonių „privatizavimu“ tarp visų centrinės Europos šalių.

Rusijos prezidento, o dabar diktatoriaus Vladimiro Putino „pakuojama“ naftos bendrovė „Jukos“ 2006 m. „Mažeikių naftą“ spėjo parduoti Lenkijos valstybinei energetikos bendrovei „PKN ORLEN“, kuri 2009 m. viso komplekso pavadinimą pakeitė į „ORLEN Lietuva“.

Netinkamai pasirinkta vieta

Praėjusią savaitę Būtingės naftos terminale įvykusi avarija, kai į jūrą išsiliejo nafta, netgi „ORLEN Lietuva“ buvo ne pirmoji. Panašus incidentas buvo 2020 m. gruodį, kai į Baltijos jūrą pateko apie 480 litrų naftos. Įprasta, kad panašūs incidentai dažniausiai vykdavo žiemą, esant gerokai blogesnėms oro sąlygoms. Tai tarsi ir yra įspėjimas, kad tokiems terminalams statyti atvira jūra yra netinkama.

Naftos importo terminalas turėjo būti Klaipėdos uoste, prie trečiosios krantinės, kur jau buvo pastatytas administracinis pastatas, bet terminalo statybą sukliudė tuometinių „žaliųjų“ akcijos. Buvo planuojama, kad pradžioje nafta iš Klaipėdos į Mažeikius bus gabenama geležinkelio cisternomis, o vėliau planuota nutiesti ir vamzdyną.

Jei terminalas būtų buvęs pastatytas Klaipėdoje, prie trečiosios krantinės, kaip buvo planuota, Baltijos jūra nebūtų nuolat „dažoma“ naftos dėmėmis? Ir pats terminalas nebūtų atsidūręs kitų valstybių verslų rankose, nes būtų tapęs Lietuvos valdomos valstybės įmonės „Klaipėdos nafta“ (dabar „KN Energies“) dalimi.

Yra ir kitas Būtingės naftos terminalo veiklos niuansas. Lietuvos valstybė už jos teritoriniuose vandenyse esantį jūrinį terminalą negauna jokių rinkliavų. Dar 2002 m., pagal privatizavimo, o tiksliau atidavimo „Williams International“ sutartį, buvo numatyta, kad visos rinkliavos atiteks „Mažeikių naftos“ komplekso valdytojui.

Per daugiau nei 20 metų Lietuva taip ir nesugebėjo rasti sprendimų, kaip iš tanklaivių, kurie atplaukia prie Būtingės naftos terminalo plūduro, paimti rinkliavas. Jei naftos importo terminalas būtų buvęs pastatytas prie trečiosios krantinės, visos rinkliavos būtų atitekusios Lietuvos valstybei.

Nepaisant to, kad iš Būtingės naftos terminalo jūrinės dalies veiklos Lietuva negauna jokių pajamų, jos tarnybos, įskaitant ir avarines, privalo imtis veiksmų, kai įvyksta kokie nors incidentai ir į Baltijos jūrą išsilieja nafta.

Gal už pačią į jūrą išlietą naftą Būtingės naftos terminalo valdytojas ir susimokės per iškeltą ieškinį. Procesas gana ilgas ir sudėtingas. Ne visada aišku, kiek tos naftos išsiliejo. Galima daryti prielaidų, kad vienokį kiekį nurodo terminalo valdytojai, kitoks kiekis išsilieja iš tikrųjų.