"Geriau operuoti, nei kalbėti", – nuo šių žodžių prasidėjo pokalbis su Klaipėdos apskrities ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėju Nerijumi Kaseliu.
Gamtininku netapo dėl algebros
– Dažnai profesija šeimose – kaip palikimas, perduodamas iš kartos į kartą. Koks jūsų kelias į mediciną?
– Aš medicinoje – netyčiukas. Norėjau būti gamtininkas, žieduoti paukščius. Auginau kaktusus. Baigęs mokyklą, norėjau rinktis gamtininko specialybę ir važiuoti į Tolimuosius Rytus tyrinėti krabų ar jūros žvaigždžių. Chemiją, fiziką, geometriją mokėjau labai gerai. Dalyvaudavau geografijos olimpiadose. Algebra man visada sunkiai sekėsi. Supratau, kad dėl matematikos egzamino neįstosiu. Pradėjau dairytis artimų profesijų. Pasirinkau mediciną, nes žmogus – iš gamtos. Chirurgija pasirodė vyriška specialybė.
Pradėjęs dirbti sėkmingai įvaldžiau laparaskopines operacijas. Nesu labai išmintingas ar išskirtinis. Paslaptis paprasta – mano abi rankos dirba. Kaip suprasti?
Yra kairiarankiai ir dešiniarankiai, o 0,3 proc. – tokių kaip aš, galinčių vienodai valdyti abi rankas. Chirurgijoje tai neginčijamas privalumas. Operuojant laparaskopiškai, manipuliuoti instrumentais pilve pro skylutes reikia abiem rankomis. Žinoma, prapjovus būtų lengviau ir paprasčiau. Bet laparaskopinės operacijos efektyvesnės: žmogus gauna mažiau narkozės, greičiau gyja, nelieka didžiulio rando.
– Kada išsiaiškinote, kad dirba abi jūsų rankos?
– Kai atsirado laparaskopija. Dievulis patarė reikiamu laiku būti reikiamoje vietoje. Iki tol buvau chirurgas kaip ir visi, bet visada ieškojau naujovių. Pradėjus domėtis, pastebėjau, kad man neblogai sekasi.
Operacija – kopimas į Everestą
– Daugiau kaip prieš metus kartu su kolegomis laparaskopiškai iš kasos pašalinote didelės apimties vėžį. Šią pirmą Rytų Europoje operaciją prilyginote įkopimui į Everestą. Tada prisipažinote, kad nebežinote, ko daugiau siekti. Nuomonė nepasikeitė?
– Nepasikeitė. Pasaulyje nėra sudėtingesnės pilvo operacijos. Tai ne tik mano, visų tokia nuomonė. Chirurgui lengviau persodinti kepenis, nei atlikti tokią operaciją. Daugelis Lietuvos chirurgų tebenori įkopti į tą Everestą, bet negali.
– Būtent šie dalykai darbe teikia pasitenkinimą?
– Neabejotinai. Apima pasitenkinimo jausmas, kad esu tikras chirurgas. Ir ligoniui nuo to geriau. Smagu padėti žmogui. Tai atlygis už bemieges naktis, laiką, atimtą nuo šeimos. Nesu gudresnis už kitus, tiesiog daugiau dirbu. Krepšininkai taip pat treniruojasi. Vienam lengviau sekasi pataikyti į krepšį, kitam – sunkiau, bet jis vis tiek privalo treniruotis. Reikia žinoti savo galimybes ir siekti žinių. Į egzotišką Tailandą visi važiuoja ilsėtis, aš važiavau mokytis.
Karjeros Danijoje atsisakė
– Iranas, Azija, Indija, Norvegija, Danija, Rusija, Amerika, Tailandas – stebina labai įvairi stažuočių geografija.
– Pažangi medicina yra visur, tik skirtingas šalių pragyvenimo lygis. Tailando ligoninė, kurioje stažavausi, – aukščiausio lygio, ko nepasakysi apie kitas tenykštes gydymo įstaigas. Tokios vargingos šalies kaip Indija medicinos centras turi tokią aparatūrą, kokios toli gražu nepamatysi Vokietijoje.
Danijoje nedaro tokių operacijų, kaip aš čia. Mane kvietėsi, kad juos išmokyčiau. Norvegijos medicinos centrui skiriami didžiuliai pinigai, galbūt pusė Lietuvos valstybės biudžeto, bet jie nemoka taip operuoti. Žino, bet nemoka.
– Stažuotei reikia tik noro, o gal ko nors daugiau?
– Žinoti, ko nori. Norisi pamatyti tos srities lyderius. Nesinori aukoti laiko šiaip sau, kai metams, mėnesiui ar savaitei tenka palikti šeimą. Nesinori švaistyti pinigų, nes už viską reikia pačiam mokėti. Savo gyvenimą aukoji tam, kad išmoktum. Patekti į aukščiausio lygio klinikas kainuoja beprotiškus pinigus. Medicinoje viskas yra brangu, net žinios.
– Danai kvietė jus atvykti ir likti. Kodėl nepasinaudojote jų kvietimu?
– Šitą klausimą užduoda daugelis. Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Vykti ten dėl geresnių sąlygų? Mūsų ligoninės operacinės įranga dabar aukščiausio lygio. Tokią galima rasti bet kurioje Europos sostinėje. Psichologinė atmosfera taip pat nepalyginti geresnė. Čia turiu viską. Kam važiuoti į Daniją?
Ten nėra taip gerai, kaip atrodo iš šalies. Ir pinigai nėra tokie dideli. Važiuoti dėl didesnės pagarbos gydytojui? Aš ir čia vertinamas. Pinigai man nebėra stimulas, ir tuo džiaugiuosi.
Pamatę, kaip dirbu, danai norėjo, kad sukurčiau nacionalinį centrą ir tapčiau jo vadovu. Būtų reikėję gilintis į kalbos žinias, sekti viso pasaulio naujienas, susidurti su svetima kultūra, emigruoti visam gyvenimui. Į svetimtautį jie žiūri kitaip nei į saviškį. Užsieniečiai tave gerbs, kol esi dviem galvom už juos aukštesnis.
Tikiu, kad ten būčiau lyderis. O kaip mano šeima, kuri ir čia gerai gyvena? Kodėl mano trys dukterys turi tapti danėmis ir perimti svetimą kultūrą? Man tai svarbu, nors nevaikštau su tautiniais drabužiais. Neturiu motyvacijos viską keisti. Jaučiu atsakomybę už šeimą. O realizuoti save chirurgijoje turiu visas galimybes ir čia. Gyvenimo Lietuvoje nevertina tie, kurie nėra buvę kitur.
Lietuvoje smagu gyventi. Taip, esame pikti ir pavydūs – užtenka pažiūrėti į vairavimo stilių. Vis norime ką nors aplenkti. Jei nereikėtų vienam prieš kitą kažką įrodinėti, būtų dar smagiau.
Šypsena vėžio neišgydo
– Klaipėdos į sostinę taip pat nenorėjote išmainyti?
– Kodėl turėčiau važiuoti, jeigu jie nedaro to, ką aš darau čia. Man nereikia reklamos. Ir taip visko nespėju. Mūsų kolektyvas – "superinis", būtent dėl jo grįžau.
– Kodėl išėjote iš buvusios miesto ligoninės?
– Atsakymas nėra paslaptis Klaipėdos medicinos visuomenei. Svarbiausias stimulas – noras patirti šiuolaikinę vadybą ir tobulesnę psichologinę aplinką, suburti kolektyvą, kuris ne tik siekia, bet ir turi galimybes įgyvendinti moderniosios chirurgijos naujoves praktikoje. Išėjau tikrai ne dėl skyriaus vedėjo posto. Nesu garbėtroška.
– Sakote, nesate garbėtroška. Prisiminiau kai kuriuos pacientų atsiliepimus...
– Kad esu arogantiškas? Žinau. Man ne kartą sakė, kad atrodau pasipūtęs ir arogantiškas. Taip nėra, tik gal esu vakarietiško mąstymo.
Dar gajus sovietinis pramanas, kad žmones gydo žodis. Reikia tapšnoti per petį, pašnekėti apie jo ūkį ir bites. Absurdas. Gražiai kalbėti ir šypsotis reikia su tais žmonėmis, kurie turi psichologinių ar psichiatrinių problemų. Apie bites kalbėk kiek nori, bet sergantis skrandžio vėžiu nuo to nepagis.
Mano veido išraiška tokia: jei nesišypsau, atrodau piktas. Atiduodu visą dūšią tam, ką moku, – operuoti. Bet šypsotis nenoriu. Geriau mažiau šypsausi ir daugiau padarau, kad žmogus iš ligoninės išeitų sveikas.
– Vienas iš pacientų apie jus taip atsiliepė: "Kas ieško chirurgo paplepėjimui – nusivils, o kas nori būti gerai išoperuotas – liks patenkintas".
– Labai protingas pacientas. Pasakė geriau nei aš. Čia juk Chirurgijos skyrius. Kalbu mažai. Paciento prisiminimai apie besišypsantį daktarą bus geresni, bet protingas žmogus įvertins mano pagalbą. Ir man dėl to gera, tai teikia gyvenimo džiaugsmo. Tai tas pats, kas žvejojant sugauti žuvį.
Žvejybai nepakanka laiko
– Mėgstate žvejoti?
– Lietuvoje tam nebeturiu laiko. Kitur – taip. Žvejojau Pietų Kinijos jūroje, Indijos vandenyne. Persų įlankoje prie Irako sienos žvejojau naktį. Porą žvejų paskui pagavo ir pasodino į kalėjimą. Tai teikia adrenalino. Bet daugiau apie savo pomėgį nenoriu pasakoti.
– Kodėl nesirenkate ramybės?
– Esu nenuorama. Ne toks, kaip visi. Žinote, kas yra tikras vyras? Jaučiantis adrenalino alkį, tas, kuriam reikia bet kokio pavidalo streso: kopimo į kalnus, skraidymo parasparniu ar vairavimo. Chirurgija taip pat yra stresas.
– O kas yra tikra moteris?
– Moteriai toks apibūdinimas netinka. Nors yra vyriško charakterio moterų, kurios laipioja po kalnus ir landžioja po urvus. Bet vėliau gimdo ir prižiūri vaikus. Tai gamtos užkoduoti dalykai, nieko bendro neturintys su tikru vyru.
Naujausi komentarai