Dagna Volkovaitė: visi vaikai yra geri | kl.lt

DAGNA VOLKOVAITĖ: VISI VAIKAI YRA GERI

Ją myli vaikai, ja pasitiki mažųjų tėveliai, o kolegos negaili komplimentų. Vis dėlto profesinės dienos išvakarėse Metų mokytoja paskelbta Dagna Volkovaitė prisipažino iki šiol sunkiai galinti patikėti, kad būtent ji pelnė garbų titulą. Įvertinimo, padėkų raštų lopšelio-darželio „Puriena“ teatrinio ugdymo auklėtoja per daugelį metų yra sukaupusi gausybę. Tačiau šis įvertinimas jai – ypatingas. D.Volkovaitės teigimu, buvo labai netikėta, kad šįkart atkreiptas dėmesys būtent į ikimokyklinės įstaigos atstovų darbą. „Juk dabar neretai vyrauja požiūris, kad mažam vaikui mažai ir reikia, jo viskas laukia dar tik ateityje, – patyrė auklėtoja. – O kad ir lopšeliuose-darželiuose vaikai yra ugdomi, įgauna žinių, retai kas įvertina, supranta.“

Profesija – nulemta?

– Pelnytasis Metų mokytojo titulas neleidžia abejoti, jog dirbate iš pašaukimo. Veikiausiai ir šios profesijos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis?

– Kai baigiau mokyklą, laikiausi nuostatos, kad pasiliksiu Klaipėdoje. Nežinau, kokiame Lietuvos mieste dar galėčiau gyventi. Nebent Vilniuje? Esu klaipėdietė, čia mano miestas, mano jūra, mano aplinka.

O dėl profesijos – turbūt taip buvo lemta. Matyt, būtent tokį pasirinkimą lėmė tam tikros mano charakterio savybės. Visada buvau labai aktyvi, smalsi, man patikdavo žaisti, ypač kūrybinius žaidimus.

– Labiau jaučiatės pedagoge ar kūrėja, menininke?

– Manau, kad šių dalykų nereikėtų atskirti. Kai ėmiau dirbti „Purienoje“, atsirado papildomo ugdymo etatas. Darželio vadovė paklausė, ar nenorėčiau dirbti teatro kambarėlyje. Ir aš sutikau. Pradėjau domėtis šia sritimi, mokytis, stengiausi apsilankyti įvairiausiuose renginiuose, ypač susijusiuose su teatru.

Žinoma, teko daug ko išmokti. Tačiau man buvo sudarytos nerealios sąlygos. Ir dėl to esu be galo dėkinga savo vadovei. Kaip bet kuriame kitame darbe – jei vadovas neinvestuoja į savo darbuotojus, nesuteikia jam sąlygų, neskatina, negali tikėtis ir rezultatų.

Pažadėjai – ištesėk

– Ar, jūsų akimis, vaikai labai keičiasi, vertinant skirtingas kartas?

– Nepasakyčiau. Vaikai visada lieka vaikais. Tiesiog keičiasi laikmetis, atsiranda naujų galimybių. Pavyzdžiui, kai aš augau, turėjau vienintelę lėlę. O kiek dabar vaikai turi žaislų? Jau nekalbu apie mobiliuosius telefonus. Arba pažiūrėkite, kaip jie moka naršyti internete, dirbti kompiuteriu. Ir tai yra nuostabu.

– Ar su tokiomis mažomis individualybėmis sunku rasti bendrą kalbą?

– Kaip gali pasakyti, kad vaikas blogas? Vadinasi, tu pats nemoki su juo dirbti, neturi priėjimo. Visi vaikai yra geri. Man su vaikais bendrauti nėra sunku, nes tam pasitelkiu teatrą. Ši veikla susijusi su dėmesio valdymu, vaizduotės žadinimu, improvizacija. Tai yra žaidimas, tačiau su tam tikromis taisyklėmis. O vaikai mėgsta žaidybinę veiklą, tai jiems teikia daug teigiamų emocijų.

– Tačiau kad auklėtojas, mokytojas surastų kelią į vaiko širdį, kažin ar pakanka būti vien savo srities profesionalu?

– Be abejo. Pirmiausia reikia gerbti vaiką, nesvarbu, kokio amžiaus jis bebūtų. Klausytis ir išgirsti jį. Bendrauti su juo kaip su suaugusiuoju. Ir laikytis paprastos taisyklės: pažadėjai – ištesėk.

Svarbu ir teigiamos emocijos, nuotaika. Jei būsi piktas, niekas prie tavęs neprieis. Kodėl iš kelių žmonių vaikai pasirenka kažkurį konkretų? Jie jaučia intuityviai, vidumi.

Skiria tiek, kiek gali

– O savo pačios vaikystės paveikslą galėtumėte nutapyti šviesiomis spalvomis?

– Mano vaikystė buvo nuostabi. Nežinau, ar kiekvienas galėtų taip pasakyti. Iki šiol atmintyje išliko mūsų pasivaikščiojimai gamtoje. Ir dabar, jei noriu pailsėti, pakanka porą valandų pavaikštinėti po mišką, ir atsigaunu.

Su mama, o dažniau su tėveliu eidavome čiuožinėti į parką, kur būdavo įrengiama speciali čiuožykla. Kartu su tėvais praleisdavome labai daug laiko. Su manimi žaisdavo, daug iškylaudavome, keliaudavome po Lietuvą, dažnai važiuodavome pas močiutę į Zarasų rajoną.

O kokie nuostabūs būdavo vakarai prie jūros. Mes niekada neskubėdavome, pasitikdavome net saulėlydį. Ir niekada negulinėdavome. Šiandien visa tai prisimenu kaip nuostabų metą.

– Ar nemanote, jog šiuo atžvilgiu šiandieniniai vaikai yra nuskriausti? Net ir neseniai atliktas tyrimas byloja, jog tėvai savo atžaloms per dieną skiria vidutiniškai 7 minutes dėmesio.

– Tai yra labai individualu. Skiria tiek, kiek gali. Kita vertus, jei negali tėvai, yra seneliai, galiausiai – darželiai. Lieka savaitgaliai, vakarai.

Šiandien gyvenimo ritmas, tempas labai įtemptas. Todėl negaliu smerkti tėvų, kurie priversti uždirbti pinigus ir dėl to savo vaikams negali skirti tiek dėmesio, kiek norėtų. Dabar kiekvienas brangina darbą. Turėti darbą, juo labiau gerai apmokamą, žmogui yra vertybė.

– Galbūt esate iš tų žmonių, kurie ir po darbo valandų nesugeba „persijungti“ į kitą režimą?

– Turiu tam tikrą ratą bičiulių, kurie yra ne pedagogai. Su jais apie darbą stengiuosi nešnekėti. Arba jei imčiau dalytis savo darbiniais reikalais su giminaičiais, turbūt sakytų, kad aš nesveika. Juk ne visiems tai įdomu, kiekvienas gyvename savo pasaulyje.

Džiaugtis – kiekviena diena

– Daugelis, pirmąkart išgirdęs jūsų vardą, turbūt suklūsta. Ar domėjotės, kokia jo kilmė?

– Niekada nesidomėjau. Bet kadaise teko skaityti romaną, kurio herojė taip pat buvo Dagna. Man tai pats gražiausias vardas, labai juo džiaugiuosi. Nežinau, iš kur mama jį sužinojo – tai buvo būtent jos sumanymas. Gal kai vaikas gimsta, tėvai tiesiog pajaučia, koks vardas jam geriausiai tiktų.

– Ar jūsų svajonių sąrašas ilgas?

– Manau, kiekvienas žmogus turi svajonių. O siekių, ką dar norėčiau įgyvendinti – tiek asmeninių, tiek darbinių, turiu susirašiusi daugiau nei šimtą. Nes jei neturi tikslų, nieko ir nepasieksi.

Ir reikia džiaugtis gyvenimu, kiekviena diena. Aš bent jau stengiuosi. Esi sveikas, turi siekių – ko daugiau reikia? Ir, žinoma, dirbti mėgstamą darbą. Gal tai ir atrodo nuvalkiota frazė, bet pagalvokite, kiek yra žmonių, kurie kankinasi, vargsta kasdien eidami į nemėgstamą darbą. Ar jie laimingi? Vargu.

Mano džiaugsmo energija ateina iš vaikų, iš jų visada gali pasikrauti teigiamų emocijų, iš jų sklinda šiluma.

– O silpnybių turite?

– Turiu, bet nesakysiu. O kas jų neturi? Kas gali nugyventi be nuodėmės? Nebent šventasis.

– Jei vieną gražią dieną išloštumėte milijoną?

– Pirmiausia netikiu, kad tai įmanoma. Bet išleisti tikrai būtų kur. Turbūt skirčiau savo svajonėms įgyvendinti. Mokyčiausi anglų kalbos. Daug keliaučiau. Na, gal dar pasikeisčiau mašiną.

Vizitinė kortelė

Gimė 1968 m. lapkričio 26 d. Klaipėdoje.

Po ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos studijų 1987–1991 m. Šiaulių K.Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete studijavo Klaipėdos universiteto Kvalifikacijos kėlimo institute.

2000-aisiais šio universiteto Pedagogikos fakultete baigė ikimokyklinio ugdymo pedagogikos magistrantūros studijas.

Nuo 1991 iki 1993 m. buvo lopšelio-darželio „Aušrinė“, nuo 1993 m. iki šiol dirba „Purienos“ auklėtoja.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS