Užtruko ne vienus metus
Klaipėdos Rumpiškės kvartalą pelnytai būtų galima įvardyti pavyzdiniu – ši miesto teritorija išgyveno tikrą renesansą.
Šiandien čia ne tik renovuoti beveik visi daugiabučiai namai, bet ir atnaujinti kiemai, įrengtos vaikų žaidimų, sporto aikštelės, pėsčiųjų takai bei automobilių stovėjimo vietos. Suprantama, tokie pokyčiai įvyksta ne per vieną dieną.
„Dešimtį metų pati įtikinėjau žmones, rinkau parašus, kad gyventojai pritartų savo namo renovacijai“, – prisiminė „Vilties“ seniūnaitijos seniūnaitė bei asociacijos „Vėtrungės bendruomenė“ pirmininkė Aldona Ališauskienė.
Pašnekovės teigimu, atnaujinti pastatai gražina miestą, tačiau patiems gyventojams tai yra didžiulis finansinis įsipareigojimas, kurį jie prisiima ilgiems metams. Tačiau kažkas lengva ranka gali niokoti klaipėdiečių turtą.
„Žmonės nori tvarkytis, ryžtasi renovacijai, ima paskolas 20-čiai metų tam, kad jų aplinka būtų gražesnė. O kažkokie tepliotojai spjauna į visa tai ir daro savo juodą darbą“, – piktinosi seniūnaitė.
Nebaudžiamumo atmosfera
A. Ališauskienės įsitikinimu, ne tik šio kvartalo gyventojų, bet ir kitų klaipėdiečių sąskaitas „puošiančios“ eilutės už fasado atnaujinimą būtų galima išvengti, jei mieste veiktų efektyvi prevencijos sistema ir bent kiek rimtesnė atsakomybė pažeidėjams. O kol kas jie gali jaustis saugūs.
„Klaipėdoje tvyro nebaudžiamumo atmosfera. Terliotojai jaučiasi nebaudžiami, nes savivaldybės atstovai tik klausia, ką mes siūlome. Pirmiausia galbūt bent viena iškelta baudžiamoji byla jiems įvarytų baimės?“ – svarstė seniūnaitė.
Pasak jos, šiuo metu sistema kaip tik veikia atvirkščiai: užuot rūpinęsi užkirsti kelią priežasčiai, Viešosios tvarkos skyriaus specialistai susitelkia į pasekmes.
„Bendrijų pirmininkams ir administratoriams jie surašo nurodymą susitvarkyti. Namų priežiūra užsiimantys specialistai ir patys žino, kad reikia tvarkytis, bet ką darote jūs, kad situacija pasikeistų?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Be to, kaip pripažino pašnekovė, nuolatinis grafičių uždažymas problemos nesprendžia, o sukuria naują estetinę problemą. Retai kada pavyksta parinkti idealiai atitinkančią fasado dažų spalvą, todėl ilgainiui pastatai pasidengia skirtingo atspalvio lopais.
Gyventojai meno neįžvelgia
„Pavyzdžiui, renovuotas namas Lietuvininkų aikštėje buvo išterliotas jau tris kartus. Administratorius uždažo, bet neįmanoma parinkti identiškos spalvos dažų. Ir žiūrėkite – vienas blynas šviečia, antras, trečias. Ir kaip tas fasadas atrodo? Po kelių tokių blynų reikės jau perdažyti visą pastatą“, – kalbėjo A. Ališauskienė.
Tokia situacija demoralizuoja gyventojus: jie moka už kokybišką renovaciją, tačiau privalo gyventi pastatuose, kurie po atnaujinimo ir vėl atrodo nušiurę.
Nemažai diskusijų bendruomenėje sukėlė ir vieši vieno savivaldybės atstovo pasvarstymai apie grafičius kaip tam tikrą meno išraišką. Tačiau vyriškais lytiniais organais išterliotos pastatų sienos gyventojams meno kūrinių anaiptol neprimena.
„Tai gal tokiam „menui“ būtų galima išskirti apleistus pastatus ar kažkokias tvoras, kur tie veikėjai galėtų treniruotis?“ – savo ruožtu siūlė seniūnaitė.
A. Ališauskienės akimis, yra ne viena veiksminga priemonė terlionių problemai mieste spręsti, tik atsakingų institucijų darbuotojams reikėtų pagaliau imtis reikiamos iniciatyvos.
Žvelgia į užsienio praktiką
Kaip vieną efektyvių kovos su vandalizmu būdų pašnekovė įvardija piniginį paskatinimą už suteiktą informaciją apie pažeidėjus. Jos teigimu, tai įprasta pasaulinė praktika.
„Tokios premijos miesto biudžeto tikrai nenuskurdintų, o ir pačius gyventojus skatintų būti budresnius bei aktyvesnius“, – neabejojo „Vilties“ seniūnaitijos seniūnaitė.
Jos manymu, kita šiandien neišnaudojama sritis – moderniosios technologijos. Pašnekovė kaip pavyzdį pateikė Vokietiją, kur savivalda skiria subsidijas bendruomenėms, diegiančioms saugumo sistemas.
„Vadinamuosiuose karštuose taškuose įrengiamos vaizdo kameros su dirbtinio intelekto įrankiais ir analitika. Todėl policijai galima iškart perduoti informaciją apie užfiksuotą pažeidėją ir sulaikyti jį nusikaltimo vietoje“, – pasakojo A. Ališauskienė.
Pasak jos, gyventojai ir patys svarsto galimybę įsirengti panašias vaizdo kameras, tačiau susiduria su nemenkomis kliūtimis.
„Jas ne tik brangu įsirengti, bet ir vėliau reikia mokėti už išlaikymą. Be to, tai gali būti biurokratiškai sudėtinga dėl duomenų apsaugos reikalavimų“, – atskleidė pašnekovė.
Tad, seniūnaitės nuomone, būtent savivaldybė turėtų prisiimti atsakomybę dėl kamerų įrengimo ir padengti bent dalį išlaidų, ypač tuose kvartaluose, kurių gražinimą pati finansuoja.
Nebijoti išeiti iš kabinetų
A. Ališauskienė atsakingų institucijų darbuotojus ragina iš savo kabinetų dažniau išeiti į realybę.
„Prevenciniai dalykai – nuo bukletų, informuojančių apie tepliotojams skiriamas nuobaudas, iki susitikimų švietimo įstaigose – yra labai svarbūs. Juk tai daro paaugliai. Bet jei paklaustume, kiek prevencinių išvykų į mokyklas pastaruoju metu buvo surengta, manau, nei savivaldybės viešosios tvarkos specialistai, nei policijos atstovai tiksliai neatsakytų. Nors abiejose institucijose yra skyriai, kurie privalo dirbti su bendruomenėmis. Tikėtina, nėra net jokių diskusijų šia tema, o jos galėtų vykti ir elektroninėje erdvėje“, – kalbėjo pašnekovė.
Seniūnaitės pastebėjimu, pareigūnai taip pat galėtų dažniau patruliuoti ar bent jau pravažiuoti pro labiausiai problemines teritorijas.
„Manau, kad seniūnaičių, bendrijų, bendruomeninių organizacijų, viešosios tvarkos specialistų ir policijos bendradarbiavimas nėra pakankamai išnaudojamas. Jei visi dirbtų kartu, pasiektume rezultatų, – neabejoja pašnekovė. – Gyventojai ir taip daro, ką gali – puošia savo aplinką, rūpinasi namais. Tačiau kovoje su vandalizmu mums reikia ne dar vieno nurodymo „susitvarkyti“, o realios pagalbos.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)