Vytauto Petriko nuotr.

I. GUN SVAJONĖ – SUGROTI HAID PARKE

2016-07-23 12:00
Ieva Liškevičiūtė

Uostamiestyje susikūrusi šiuolaikinio elektroninio roko grupė "Royce" neseniai pristatė savo debiutinį albumą "Black lights". Grupės dainos jau kuris laikas sukasi radijo stočių grojaraščiuose, o dauguma jos vokalisto Ilja Gun baritoną painioja su David Gahan iš "Depeche Mode". Būtent šių britų dievukų singlus pergrodami klaipėdiečiai ir pelnė klausytojų palankumą. Tiesa, pats "Royce" lyderis I.Gun muzikos profesionaliai nesimokė, o scenoje pasirodė tik įkopęs į ketvirtą dešimtį. Logistikos srityje daug metų sukęsis dviejų vaikų tėvas prieš kelis metus paliko darbą ir visiškai atsidavė dainavimui. Šiandien jo didžiausia svajonė – sugroti Londono Haid parke.

Nuo tribute iki albumo

– Lietuvos muzikiniame pasaulyje esate žinomi dėl savo dvejus metus trukusio "Playing the Depeche" projekto. Šiam tikslui ir susibūrėte?

– Pats esu ilgametis "Depeche Mode" gerbėjas, be to, mano balso tembras yra gana žemas ir artimas "Depeche Mode" vokalisto Deivo diapazonui. Lietuvoje buvo sukurta daugybė įvairių grupių ir atlikėjų "tribute" projektų. Tuo metu jau egzistavo ir vienas kitas šios grupės muzikos projektas, tačiau, mano nuomone, nepakankamai stiprus. Norėjosi padaryti tai visiškai profesionaliai, su visa pagarba muzikinei medžiagai. Tuo pat metu atsiriboti nuo paviršutiniškų interpretacijų, kitaip tariant, išlįsti iš "underground" bei išvesti lietuvišką "tribute" į visiškai kitokį – estradinį lygį. Tai, be abejonės, buvo savotiškas iššūkis, pirmiausia, man pačiam, nes tikrai neieškojome lengviausio kelio. Reikėjo aranžuoti ir pritaikyti "Depeche Mode" muziką, kad ji suskambėtų būtent mūsų, "Royce" muzikantų, sudėtyje ir sykiu nenukryptų nuo originalios kūrėjų minties, perteikiamos žinutės, žavesio ir užsidegimo. Taigi, teko surinkti pažįstamų muzikantų ir entuziastingų profesionalų komandą. Būgnais grupėje groja Dainius Kažukauskas, kuris sykiu dėsto vaikams mušamuosius muzikos mokyklose, yra diplomuotas būgnininkas. Justas Katauskis – klavišininkas – lygiai taip pat, tuo pat metu groja ir džiazo orkestre. Žodžiu, visi jie valgo duoną iš muzikos. Daug repetavome ir šį projektą ruošėme beveik metus, pažįstami tik juokėsi: "Negi jūs šešiolika dainų tiek laiko repetuojate?" Pasirodo, nėra taip paprasta. Daug kas priklauso nuo to, kokio lygio bus atlikimas, aranžuotės, skambesys. Pagroti restorane taip ilgai ruoštis nereikia, tačiau mūsų tikslas buvo kitoks – "išnešti" projektą į didesnes scenas. Kelis metus koncertavome, mums sekėsi kartu dirbti, įsitikinome, jog einame teisingu keliu,

– Kur mokėtės muzikavimo?

– Vaikystėje, būdamas septynerių, lankiau privačias pianino pamokas. Tiesa, labai epizodiškai. Turbūt doru mokslu to nė nepavadinsi. Tai ir viskas. Į muzikos mokyklą nėjau. Tiek, kiek šiandien moku groti, man užtenka, kad sukurčiau ir atlikčiau dainą. O vėliau jau prisijungia tikri šios srities profesionalai, kurie kuria aranžuotes ir rūpinasi kitais dalykais.

– Pats rašote tekstus dainoms?

– Visi mūsų albumo "Black lights" kūrinių tekstai yra mano paties, išskyrus dvi dainas. Joms žodžius rašė draugas, visiškai nesusijęs su muzika. Tie tekstai yra apie dešimties metų senumo. Kartais, kai pagauna kūrybinis įkvėpimas, jam visai gerai sekasi.

– O apie ką tie tekstai?

– Apie meilę. Apie ką daugiau kuriamos dainos? Tik apie ją. Klausimas, ar egzistuoja dainos ne apie meilę? Bent jau aš nežinau nė vienos. Ta meilė gali būti įvairi – moteriai, tėvynei, jūrai.

Sūnus groja trimitu

– Ar šiuo metu pats esate įsimylėjęs?

– Visada. Esu vedęs jau keturiolika metų. Žmona irgi klaipėdietė, dirba Jūrų uosto direkcijoje, tad mūsų veiklos šiuo metu labai skirtingos.

– Savo vaikus jau irgi supažindinote su muzika?

– Vyresnįjį sūnų išleidau į J.Karoso muzikos mokyklą, groja trimitu, kaip Klaipėdos meras. Vaikai šiuo metu labai susidomėję klauso mūsų grupės dainų.

– Kada muzika tapo neatsiejama gyvenimo dalimi? Uždirbti iš jos pavyksta?

– Dėl uždarbio – tai daugiau investicijos nei pajamos. Į muzikinį gyvenimą įsitraukiau nuo 2013-ųjų, kai pradėjome įgyvendinti "Playing the Depeche" projektą. Iš pradžių tai, galima sakyti, buvo "undergoundiniai" koncertai, tačiau žmonėms patiko ir jis greitai išpopuliarėjo.

– Dabar jūsų atliekamos kūrybos, ko gero, populiariąja nepavadinsi?

– Apskritai popsas – geras dalykas, jis tinka daugumai žmonių. Kiekvienas kuriame taip, kaip suprantame, nesitikėdami pritraukti kuo daugiau klausytojų. Vieną dieną atsibudęs negali sau įsiteigti: šiandien aš kuriu populiarią muziką arba atvirkščiai – dešimt metų įrašinėjęs "tralialiuškas" virsti metalistu. Mūsų atstovaujamas stilius – alternatyvusis rokas įrašuose skamba labiau kaip elektronika, tačiau tai labai skiriasi nuo "gyvo" atlikimo. Kaip diena nuo nakties. Įrašai neatspindi būgnų, boso, klavišų, gitaros. Šiuo metu grupėje esame septyniese. Prie "Royce" po paskutiniojo koncerto ir albumo pristatymo prisijungė pritariančioji vokalistė Kristina Jatautaitė-Stanevičienė, kai kurias dainas atliekame duetu. Taip pat susipažinome su muzikos prodiuseriu Vitu Vaičiuliu. Dabartiniai jo projektai – "Electronic I", "Naktinės personos", "Daddy was a Milkman". Pradėjome kartu dirbti ir pradžia atrodo sėkminga – pavyzdžiui, daina "Coming home" kai kurių radijo stočių "topuose" sukasi keletą mėnesių.

Dėl koncertų metė darbą

– Scenoje su kitais grupės nariais atrodote išties skoningai. Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu?

– Pagelbėja draugas Denisas Objavin, kuris Klaipėdoje turi savo nedidelę siuvyklą. Papasakojame jam, ką norėtume matyti, o jis tai nesunkiai įgyvendina, paverčia kūnu.

– Klaipėdos universitete studijavote jūrinę specialybę. Turbūt tuomet apie dainavimą dar negalvojote?

– Baigęs mokyklą įsidarbinau vienoje ekspedicinėje firmoje, pradėjau nuo praktikos ir ten pasilikau. Dveji metai buvo faktiškai bemiegiai: parą dirbi, šiek tiek pamiegi dienos metu ir vėl atgal darbuotis. Bet kai tau aštuoniolika, tai neatrodo sunku. Tuo pat metu studijavau. Kadangi mokyklą baigiau gerai, įstojau ten, kur ir norėjau, – į uosto technologijų specialybę Klaipėdos universitete.

– Koncertuoti profesionaliai pradėjote gana vėlai. Ko teko atsisakyti dėl savo pomėgio?

– Būtent dėl to mečiau savo ankstesnįjį darbą – nuo 2004-ųjų užsiiminėjau logistika, automobilių verslu. Išėjau prieš trejus metus, kai prasidėjo koncertinė grupės veikla. Tačiau nuobodžiauti nėra kada, be muzikavimo man tenka ir kiti, užkulisiniai dalykai, grupės viešinimas, organizavimas. Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau ir reikalų: kiekviena asmenybė su savo charakteriu, vizijomis, tam tikrais įsitikinimais. Bet kokiu atveju klausytojų tai nedomina, jiems rūpi galutinis rezultatas. Todėl kartais tenka priminti grupės nariams, kad pildome ne asmenines ambicijas, o turime paruošti gerą produktą. Tiesiog darau tai, ką mėgstu, nesistengdamas kažkam įtikti.

Įkvepia tyla

– Kaip manote, ko trūksta lietuviškos muzikos industrijoje?

– Laiko. Kultūra neatsiranda per vieną dieną, penkis ar dešimt metų. Bet procesas vyksta, tiesiog turi praeiti šiek tiek laiko. Po truputį lietuvių kūryba girdisi ir užsienyje, geras to pavyzdys – Marijus Adomaitis su hitu "Ten Walls". Taip pat muzikos mainų festivalis "Vilnius Music Week", kuris šiemet jungiasi su muzikos konferencija "What's Next in Music?", suburiančia Lietuvos muzikos profesionalus. Į šį renginį sukviečiami Europos prodiuseriai, siekiant paskatinti Lietuvos atlikėjų "išplaukimą" į plačiuosius vandenis.

– Būtent todėl dainas kuriate tik anglų kalba? Taikotės į užsienio rinką?

– Kol kas lietuviškai nedainuojame, nes tam reikia atitinkamos medžiagos, bet šiuo klausimu aš nesu kategoriškas. Tai tikrai nėra principinis užsispyrimas. Kokie dar principai gali egzistuoti muzikoje

– Kas labiausiai įkvepia kurti?

– Tyla. Kai niekas neskambina ir netrukdo. Pats muzikos dažniausiai klausausi mašinoje.

– Pirmasis "Royce" albumas jau pasirodė. Ko muzikine prasme dabar norisi labiausiai?

– Kiekvienam privalu turėti bent vieną žydrą svajonę, kurią būtų labai sunku įgyvendinti. Noriu pagroti Londone esančiame Haid parke (Hyde Park). Su grupe jau teko pasirodyti Latvijoje per Ventspilio 725-ąjį gimtadienį, rugpjūtį ruošiamės vykti į didelį festivalį Kaliningrade. Pernai jame apsilankė apie 30 tūkst. žmonių. Apskritai matyti, kad Rusijoje rokas populiaresnis nei Lietuvoje.

– Jūsų tėvai irgi iš ten?

– Mama gimė Lietuvoje, o tėtis – Rusijoje. Tačiau Klaipėdoje jis gyvena nuo pat mažens. Abu mokėsi vienoje klasėje, susidraugavo ir įsimylėjo. Tiesa, mama buvo pirmūnė, o tėtis – chuliganas. Priešingybės, matyt, traukia.

Vizitinė kortelė

Gimė 1980 m. kovo 28 d. Klaipėdoje.

Baigė uostamiesčio 17-ąją vidurinę mokyklą, dabartinę Klaipėdos A.Rubliovo pagrindinę mokyklą.

Klaipėdos universitete studijavo uosto technologijas ir įgijo minėtos specialybės magistro laipsnį.

Išgarsėjo 2013-ais, kai pradėjo rengti pasirodymus su muzikiniu projektu "Playing the Depeche".

Šiemet su grupe "Royce" išleido debiutinį albumą "Black lights".

Vedęs, turi du vaikus.