Prieš kelis metus iš banko nusipirkusi dviejų kambarių butą klaipėdietė jame iki šiol negyveno nė dienos. Už skolas būstą praradusi šeimyna nei geruoju, nei piktuoju nesutinka išsikelti.
Duryse išpjovė skylę
Tik vakar, praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo buto Taikos prospekte 104 name įsigijimo, jo savininkė Vida Maja Moisenko įnešė į savo namus pirmuosius baldus.
Šarvuotas duris, kurias moteris įsigijo ir įstatė bute dar žiemą, meistrui teko sugadinti. Metalo pjovimo pjūklu samdytas darbininkas jose išpjovė langelį, per kurį įkišo ranką ir iš vidaus atrakino užraktą.
Įvykius bandė stabdyti butą bankui įkeitusio ir taip jį praradusio vyro tėvas. Kad nekiltų kivirčų ir susistumdymo, situaciją stebėjo trys policijos patruliai.
Buvusio buto savininko tėvas, atstovaujantis sūnaus interesams, bandė mojuoti dokumentu, kuris šįkart nebepadarė pareigūnams jokio įspūdžio. Kai meistras atidarė duris, žmonės viduje pamatė buvusią šio žmogaus žmoną.
Negrąžino bankui skolos
„Anksčiau buvau mušama, mano baldai sulaužyti ir išmesti. Per penkerius metus supratau, kad turime puikius įstatymus, tačiau realiame gyvenime jie neveikia. Nors privati nuosavybė ginama, teisesnis tas, kuris garsiau rėkia, - konstatavo V.M.Moisenko.
Metų metus trunkanti kebli situacija iškankino ne tik teisėtą buto savininkę V.M.Moisenko, bet ir kaimynus, policininkus, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojus, antstolius, teismus.
Viskas prasidėjo 2004 metų kovą, kai V.M.Moisenko iš "DnB Nord" banko nusipirko dviejų kambarių butą viename Taikos prospekto name.
Buto savininkas buvo pasiskolinęs iš banko pinigų, o užstatu tapo jo būstas. Kai nesugebėjęs grąžinti skolos vyras buto neteko, su praradimu nesusitaikė - geruoju naujajai savininkei buto neužleido.
Per penkerius metus gyventojų iškeldinimo procedūrų ėmėsi trys antstoliai, teismai pavargo nagrinėti šimtus skundų. Kiekvienas sprendimas skundžiamas iki aukščiausios instancijos, kol tampa nepakeičiamu. Tada buvusių gyventojų pusė sugalvoja naujų priežasčių neišsikelti.
Institucijas užvertė skundais
Iki buto pardavimo, pasak dokumentų, jame gyveno keturių asmenų šeima: tėvai ir du nepilnamečiai jų vaikai. Kai šeima prarado būstą, naujoji jo savininkė per teismą turėjo išsireikalauti, kad šeima būtų iškeldinta.
Vos baigėsi šis procesas, savo teises į butą pareiškė buvusio savininko tėvai. Jų iškeldinimo procedūra užtruko taip pat netrumpą laiką.
Kai pagaliau paaiškėjo, kad šie žmonės čia niekada negyveno ir neturi teisių į būstą, ant stalo buvo mestas naujas koziris - bute liko buvusių gyventojų vaikai.
Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT) bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierės institucija buvo užversta raštais. Reikalauta užtikrinti vaikų teises. Tik tėvai ir seneliai norėjo, kad vaikams būtų užtikrinta teisė gyventi ginčijamame bute. O naujoji jo savininkė prašė valdiškas institucijas pareikalauti, jog tėvai patys rūpintųsi vaikais, arba paimti nepilnamečius buto gyventojus į globos namus.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė ne ką tepadėjo abiem pusėms. Jos atsakyme V.M.Moisenkai teigiama, kad kontrolierės institucija negali iškeldinti vaikų iš būsto, tai daro teismo sprendimą vykdantys antstoliai. O vaikų tėvams nurodyta, kad jie privalo vykdyti teismų sprendimus. Klaipėdos vaikų saugotojus R.Šalaševičiūtė įpareigojo ginti vaikų interesus. Taip ratas užsidarė.
Mama vaikui liepė šaukti?
Vos tik prašviesėjo situacija dėl svetimų vaikų V.M.Moisenkos namuose, moterį užgriuvo nauja kliūtis patekti į savo būstą. Čia apsigyveno buvusio buto savininko žmonos sesuo su mažamečiu vaiku. Bandančiai į butą įsikelti šeimininkei ji pareiškė, kad teismas nėra nusprendęs ją iškeldinti, tad ši moteris pareikalavo, jog antstolis sustabdytų iškeldinimo procedūrą.
Ji tikino dar iki butui patenkant banko žinion giminaičiui paskolinusi nemažą sumą pinigų ir už tai gavusi jo leidimą gyventi sesers šeimos bute, tai yra tame pačiame, kurio vienintelė teisėta savininkė jau penkerius metus yra V.M.Moisenko.
Naujoji gyventoja teigė daugybę aistrų sukėlusiame bute auginanti ne tik savo Airijoje gimusį ir šios šalies pilietybę turintį sūnų, bet ir du sesers vaikus.
Uostamiesčio VTAT darbuotojos dalyvavo ne viename bandyme norint iškeldinti bute gyvenančius žmones. Jos neabejodamos teigia, kad manipuliuojant vaikais siekiama savo tikslų.
„Prašėme tėvus išvesti vaikus iš kambario, kuriame pakeltu tonu buvo kalbama apie teisę į butą, tačiau jie to nepadarė. Vaikai verčiami dalyvauti konfliktuose. Būta atvejų, kai mama vaikui liepė šaukti. Neįsivaizduoju, kaip tokioje situacijoje galime užtikrinti vaikų teises, kai jų nepaiso nepilnamečių tėvai“, - piktinosi uostamiesčio VTAT darbuotoja Aldona Venckaitienė.
Patruliai nieko nesuprato
V.M.Moisenko, norėdama išspręsti šį reikalą, bandė ieškoti kompromisinio varianto. Ji sutiko leisti savo bute pagyventi moteriai su vaiku, kol teismai nuspręs ją iškeldinti, ir net atsisakytų ieškinių, kuriuos bando prisiteisti iš butą okupavusių žmonių. Tačiau savininkės geranoriškumas buvo atremtas drastiškais veiksmais.
Praėjusį penktadienį atsivežusi baldus moteris buvo priversta kviesti policiją, nes jai buvo pastotas kelias. Patruliai pamatė erzelį, tačiau gerai nesuprato, kas kaltas, o kas teisus, ir pareikalavo abi puses vykti į Vyriausiąjį policijos komisariatą. Gan ilgai sutrukę apskrities policijos budėtojai pagaliau suprato, kas teisus, ir neprieštaravo, kad V.M.Moisenko samdytas meistras gręžtų duris, bet liepė darbus baigti iki šeštos vakaro.
Šarvuotos durys iki to laiko nepasidavė. Nuspręsta darbą pratęsti šeštadienio rytą. Tačiau tądien teisėta savininkė vėl susidūrė su trukdžiais ir vėl kvietė policiją. Atvyko kitas patrulių ekipažas ir istorija prasidėjo iš naujo. V.M.Moisenkai vėl teko įrodinėti, kad yra teisi.
Ilgiau nei penkerius metus vykstanti kova ištampė moters nervus, norėdama pasielgti teisingai, kad nesusilauktų priekaištų, ji bando 4-ajame policijos komisariate klausti leidimo brautis į savo namus.
„Jūs kreipiatės ne tuo adresu. Policija gali tik užtikrinti viešąją tvarką. Iškeldinimą vykdo kitos institucijos“, - moteriai bando aiškinti šio komisariato vadas Nikolajus Akimovas.
Prieš įžūlumą - drąsa
Aptardami šią istoriją policijos veteranai prisiminė sovietinius laikus, kai apsukrūs ir įžūlūs žmonės buvo įsigudrinę be eilės gauti butus. Pastačius naują namą, jie įsilauždavo į svetimus butus ir juose stengdavosi apsigyventi su gausia vaikų bei ligotų senolių turinčia šeimyna. Tokią šeimą iškeldinti būdavo be galo sudėtinga, o dažniausiai net neįmanoma.
Vienintelis būdas, pasak žinovų, būdavo ir dabar yra ginti savo teises drąsiai, laužiantis į būstą visais įmanomais būdais. Kiti tikina, kad prieš gegužiuko sindromu apsikrėtusius žmones yra tik vienas būdas kovoti - brutalia jėga įsikelti į savo būstą ir tokiu pat būdu atsikratyti neteisėtų gyventojų.
Naujausi komentarai