JŪRAI NEABEJINGAS TARPUKARIO LIETUVOS GENEROLAS

Tarpukario Lietuvoje tarp tų, kurie geriausiai suvokė jūros reikšmę, buvo žmonės, užsienyje įgiję mokslus ir plaukioję jūrose.

Tapo jūrų kapitonu

Karmėlavoje prie Kauno yra palaidotas brigados generolas Teodoras Daukantas. Jo palaikai čia buvo pargabenti 1997 m. iš Buenos Airių.

Jis turėjo ryšį su Vakarų Lietuva ar Klaipėdos kraštu – jo giminaitis, garsus Lietuvos istorikas, švietėjas ir visuomenės veikėjas Simonas Daukantas buvo kilęs nuo Skuodo krašto.

Lietuviškoje biografijoje T. Daukantas buvo pristatomas kilęs iš Žemaitijos, buvo minimas ir garsus jo giminaitis. Tiek S. Daukantas, tiek T. Daukantas buvo laikomi bajorais, nes Daukantų giminė turėjo gilias bajorystės šaknis.

S. Daukantą ir T. Daukantą skyrė maždaug šimtmetis. Pirmasis gimė 1793 m., o būsimasis brigados generolas – 1884 m. Ir vienas, ir kitas  savo laikmečiui buvo itin svarbūs, turėjo teigiamą poveikį formuojantis Lietuvos savarankiškumui, kultūriniam, ekonominiam ir moksliniam identitetui.

T. Daukanto kelias prasidėjo nuo jūrinių mokslų. Jis, kaip ir garsiausias visų laikų Lietuvos jūrininkas Liudvikas Stulpinas, pagal išsilavinimą buvo jūrų kapitonas.

Domėjosi Klaipėdos uosto plėtra

T. Daukantas, kuris nors ir buvo kariškis, visą gyvenimą liko neabejingas jūrai.

Jo mokslai Sankt Peterburge buvo susiję su carinės Rusijos laivynu. Galima įvairiai vertinti tuos žmones, kurie mokėsi carinės Rusijos Sankt Peterburgo karinėje jūrų akademijoje, o po to tarnavo Rusijos caro kariniame laivyne.

Tokį kelią praėjo ir T. Daukantas. Kaip ir daugelis to meto Rusijos carinio jūrų laivyno karininkų, jis 1903–1918 m. tarnavo Rusijos kariniame jūrų laivyne. Kaip laivo mičmanas 1906–1911 m. dalyvavo tolimame plaukime iš Sankt Peterburgo per Atlantą iki Afrikos.

1914 m. jis baigė Sankt Peterburgo karinę jūrų akademiją. 1916 m. jam buvo skirtas II laipsnio kapitono rangas. 1918 m. būdamas Kaukaze buvo pakliuvęs į turkų nelaisvę.

Po revoliucijos Rusijoje 1919–1922 m. anglų ir olandų laivuose, kurie plaukiojo Kryme, Kaukaze ir Turkijoje, tarnavo pradžioje kapitono padėjėju, o vėliau ir kapitonu.

1922 m. grįžo į Lietuvą. Tai buvo sunkus pasirinkimas, nes, gimęs ir augęs Sankt Peterburge, jis nemokėjo lietuvių kalbos. Jos intensyviai mokėsi ir išmoko maždaug per metus.

T. Daukantui buvo patikėta vykdyti Lietuvos karininkų kursus. Dvi kadencijas 1924–1925 ir 1927–1928 m. jis buvo skiriamas Lietuvos krašto apsaugos ministru. 1926–1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku.

Nuostabu tai, kad, eidamas aukštas pareigas, o vėliau ir dėstytojaudamas Lietuvos universitete Kaune, T. Daukantas surasdavo laiko jūriniams reikalams. Jis parašė daugybę straipsnių apie Klaipėdos uosto tobulinimą, lietuviško laivyno kūrimą.

Šalia Lietuvos karinių reikalų generolas surasdavo laiko ir jūrinėms idėjoms.

T. Daukantas buvo nuolatinis tarpukario leidinio „Klaipėdos uostas“ bendradarbis, rašė straipsnius apie Klaipėdos uosto plėtrą, technines, ekonomines ir gamtines jo vystymo sąlygas. Pagal tas idėjas ir problematikos ratą, kurias kėlė dėl Klaipėdos uosto vystymo, T. Daukantas buvo artimas to meto Lietuvos uostų krikštatėviu vadinamam Jonui Šimoliūnui.

T. Daukanto požiūris į jūrinius reikalus neapsiribojo vien Klaipėdos uostu. Jis buvo ir vienas iš Lietuvos jūrininkų sąjungos steigėjų. Jo iniciatyva Klaipėdoje itin pagerėjo jūrų skautų veikla. Dalis to meto jūrininkų, jaunimo T. Daukantą gal juokais, o gal ir visai rimtai vadino Lietuvos jūrininkystės tėvu.

Praeitis: T. Daukantas renginyje su jūrų skautais apie 1927 m. Kaune, šalia jo iš dešinės jūrų kapitonas Aleksandras Azguridis. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Buvo ir jūrininkystės inspektoriumi

Įdomu ir tai, kad jau būdamas brigados generolu (šis laipsnis jam suteiktas 1936 m.), nuo 1928 m. buvęs netgi Lietuvos tarybos nariu, o nuo 1930 m. Lietuvos konsulu Rio de Žaneire, T. Daukantas atvyko į Klaipėdą, kur trejus metus (1936–1939) dirbo jūrininkystės inspektoriumi. Yra duomenų, kad į šias pareigas galėjo būti skirtas ir todėl, kad nesugebėjo lankstytis aukštesniems pareigūnams tuometinės Vyriausybės ir prezidentūros kabinetuose Kaune.

Kita vertus T. Daukantas turėjo ryšį su jūra, laivynu, kuriam visada skyrė daug dėmesio. Tapęs inspektoriumi jis Klaipėdoje buvo paskirtas laivų vadovybės egzaminavimo ir praktiko stažo tikrinimo komisijos sekretoriumi. Išduodavo prekybinio laivyno laivų vadovybės asmens dokumentus.

Verta prisiminti ir tai, kad T. Daukantas buvo vienas iš tų iniciatorių, kurie prie Kauno aukštesniosios technikos mokyklos sumanė steigti Jūrų skyrių. Jo dėka Lietuvoje pradėti ugdyti savi jūrų kapitonai, kurie valdė tarpukario laivus.

T. Daukantas buvo tarp tų, kurie, žinodami jūrinę struktūrą carinėje Rusijoje, galbūt turėję ir platesnį supratimą apie kitas šalis, iškeldavo jūrinių idėjų, kurių Lietuvoje dar nebuvo.

T. Daukantas pradžioje Lietuvos universitete Kaune, o po to Vytauto Didžiojo universitete dėstytojaudamas daug dėmesio skyrė Baltijos jūros ir besikuriančios Lietuvos jūrininkystės reikalams.

1941 m. bolševikų įkalintas, o vėliau paleistas ir pasitraukęs į Vokietiją T. Daukantas išliko artimas jūrai. 1946–1948 m. iki emigracijos į Argentiną jis buvo navigacijos mokytoju Flensburgo Baltų jūrų mokykloje.

Galima teigti, kad, be potraukio jūrai, T. Daukantas turėjo ir jūrinės pedagogikos mokytojo gyslelę. Yra žmonių, kurie savo prisiminimuose teigė, kad T. Daukanto paskaitos, ypač jūrine tematika, buvusios itin patrauklios ir įdomios. Jis puikiai suvokęs jūrinius reikalus, turėjęs patirties ir tvirtai tikėjęs tomis idėjomis, kurias skleidė.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.