Ūkininko kelias – ne atsitiktinis
Nemažai metų klaipėdietis A. Drungilas dirbo fizinį darbą, tačiau nuolatinės sveikatos problemos privertė ieškoti kito kelio. Astma, bronchitas, plaučių uždegimas ir vėl pasikartojančios ligos tapo ženklu, kad reikia kažką keisti.
„Dirbau fabrike, buvau modeliuotojas. Tačiau prasidėjo astma, bronchitas, plaučių uždegimas, vėl astma, vėl bronchitas“, – prisiminė vyras.
Lemiamą pokalbį jis turėjo su gydytoju. Šis patarė pirmiausia galvoti apie savo sveikatą ir, jei yra galimybė, palikti fizinį darbą, tad Antanas gydytojo patarimo paklausė.
„Aš taip ir pradėjau galvoti apie kitą gyvenimą, nes sveikata visada yra svarbiausia“, – atviravo jis.
Nors sprendimas keisti gyvenimą buvo susijęs su sveikata, ūkininkavimas Antanui nebuvo visiškai naujas dalykas – vyras pasakojo nuo mažens augęs gamtoje.
„Aš pats nuo mažens buvau kaimo, tiksliau – miško vaikas“, – teigė jis.
Vaikystėje jis grybavo, uogavo, ravėjo, prižiūrėjo augalus. Todėl vėliau atsiradusi galimybė daugiau laiko praleisti sode atrodė natūrali. Viskas prasidėjo nuo žmonos tėvų turėto maždaug pusės hektaro sodo. Jį šeima pradėjo plėsti, sodinti naujas obelis, auginti įvairias uogas.
„Pradžioje buvo nedidelis sodas, o paskui atsirado ekologinis ūkis“, – pasakojo ūkininkas.
Šiandien jo ūkyje auginamos šilauogės, gervuogės, obuoliai ir kita produkcija – ūkis yra sertifikuotas kaip ekologinis.
„Čia daug rankų darbo“
Ekologinį ūkininkavimą A. Drungilas pasirinko prieš maždaug 25 metus. Jo teigimu, tai nebuvo bandymas vaikytis mados – viskas prasidėjo nuo noro pakeisti savo gyvenimo būdą ir daugiau dėmesio skirti tam, ką valgo.
Ūkininkas neslepia, kad ekologinis ūkis reikalauja daugiau rankų darbo – čia ne viską galima išspręsti technika ar cheminėmis priemonėmis.
„Man ekologija pirmiausia yra tai, ką mes dedamės į burną ir kaip po to jaučiamės. Ekologiniame ūkyje viskas yra kitaip – čia daug rankų darbo. Aš raviu rankomis, o kitur pravažiuoja traktorius bei purkštuvas“, – sakė jis.
Dėl to ekologiška uoga ar vaisius ne visada bus idealiai vienodas, didžiausias ar pats saldžiausias. Tačiau, pašnekovo įsitikinimu, svarbu žinoti, kaip jis užaugintas.
Ekologiniame ūkyje viskas yra kitaip.
„Šiais metais, pavyzdžiui, mano uoga gali būti su rūgštele, bet ji yra tokia, kokią ją užaugino gamta“, – teigė jis.
Antanas sako, kad apie ekologiją teko daug domėtis – jis dalyvavo seminaruose, susipažino su sertifikavimo reikalavimais ir pats yra dirbęs su ekologijos sertifikavimu. Todėl į pirkėjų klausimus apie tai, kuo ekologiška produkcija skiriasi nuo įprastos, jis gali atsakyti ne vien teorinėmis žiniomis.
Abejoja ekologijos nauda
Antanas į Klaipėdos Naująjį turgų atvyksta du kartus per savaitę – trečiadieniais ir šeštadieniais. Per ilgus prekybos metus čia atsirado nuolatinių pirkėjų, anot jo, atvyksta žmonės ir iš Palangos, ir iš Nidos.
Turguje, kaip ir bet kurioje prekybos vietoje, pasitaiko įvairių reakcijų – vieni žmonės domisi, klausinėja apie produkciją, kiti abejoja ekologijos nauda.
„Anksčiau dėl ekologijos žmonės daugiau priekaištaudavo, sakydavo, kad čia nieko nėra. Dabar jau lengviau atsakyti – yra internetas, yra informacija, žmogus gali pats pasidomėti, kas ta ekologija yra“, – atviravo jis.
Kalbėdamas apie savo darbą Antanas nori paneigti ir vieną dažną mitą – esą ūkininkavimas yra paprastas kelias užsidirbti. Pasak jo, žmogui iš šalies gali atrodyti, kad užtenka pasodinti sodą, palaukti kelerius metus ir tuomet prasidės derlius, tačiau realybė visiškai kitokia.
„Kartais kalbama jaunam žmogui: pasodink sodą, užauginsi, nieko nereikės daryti ir pinigai ateis. Bet žmogus įklimpsta ir tada pamato, kiek ten iš tikrųjų yra darbo“, – sakė ūkininkas.
Jo teigimu, žemės ūkyje niekada negali būti tikras, kas laukia rytoj. Derlių gali paveikti šalnos, lietus, sausra ar stiprus vėjas.
Šiemet tai pajuto ir pats Antanas – audra taip pat paliko savo pėdsaką. Tačiau net ir kalbėdamas apie sunkumus jis nenusivilia pasirinktu keliu.
„Toks ekstremalus gyvenimas man patinka“, – teigė jis.
A. Drungilas pastebi ir kitą problemą – Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, vis sunkiau rasti jaunų žmonių, norinčių perimti smulkųjį ūkininkavimą. Pasak jo, kartu nyksta ir senoji turgaus kultūra.
„Man atrodo, kad dabar labai trūksta jaunų žmonių kaime. Senieji žmonės išmiršta, senų sodybų nebėra kam prižiūrėti, nebėra kam vežti produkcijos į turgų. Anksčiau į turgų autobusai pilni žmonių atvažiuodavo, moterėlės su krepšiais, parduodavo savo produktus, apsipirkdavo Klaipėdoje ir autobusu grįždavo namo. To dabar nebėra“, – apgailestavo jis.
Klaipėdiečio teigimu, nyksta ne tik žmonės, bet ir kai kurie seni produktai. Pirkėjai vis dar teiraujasi agrastų, serbentų, vyšnių ir kitų tradicinių gėrybių, tačiau jų augintojų vis mažiau.
„Tačiau bet kokiu atveju man, kaip prekiautojui, malonu šiame turguje būti. Dabar aš prekiauju tik Naujajame turguje – čia man sava“, – tvirtino pašnekovas.
Beveik 30 metų ūkininkaujantis Antanas pats sako, kad kol kas trauktis iš ūkininkavimo neketina.
„Kai matai, ką užaugini savo rankomis ir kai žmonės sugrįžta pas tave nusipirkti, tada supranti, kad šis darbas turi prasmę“, – pažymėjo Antanas.
Konkuruoja ir dėl kainos
Apie besikeičiantį pirkėjų požiūrį pastebi ir Naujojo turgaus vadybininkas Adolfas Gritėnas. Jo teigimu, susidomėjimas natūraliais ir išskirtiniais produktais auga, o žmonėms vis svarbiau tampa žinoti, kas ir kaip užaugino ar pagamino tai, ką jie deda ant savo stalo.
„Stebiu, kaip keičiasi žmonių požiūris į ekologišką produkciją. Kuo toliau, tuo labiau pradedame ieškoti išskirtinių produktų bei augintojų“, – pasakojo A. Gritėnas.
Anot jo, Naujajame turguje galima rasti ne tik įprastų ūkininkų užaugintų gėrybių, bet ir išskirtinių sveikesnio maisto linijų. Tarp jų – vietoje įsikūrusi įmonė „Grynas maistas“, gaminanti probiotines giras, raugintas daržoves, įvairias salotas ir kt.
Vadybininkas pastebi, kad žmones vis dažniau rinktis tokius produktus skatina ne mada, o labai praktiškas dalykas – rūpestis savo ir šeimos sveikata.
„Žmones rinktis ekologišką maistą skatina ne mada, o rūpestis sveikata bei noras apsaugoti vaikus nuo plintančių alergijų ar dermatitų“, – sakė jis.
Tiesa, jaunąją kartą pasiekti ne visuomet paprasta. Pasak A. Gritėno, jauni žmonės šiandien gyvena gerokai greitesniu tempu, todėl maisto pasirinkimui neretai pritrūksta laiko. Tačiau kartu jis mato ir pozityvių ženklų – jauni žmonės vis dažniau ieško sveikesnių alternatyvų. Atstovo manymu, šioje vietoje svarbus ir švietimas – jaunajai kartai dar trūksta žinių apie ekologinius ūkius, jų produkciją ir tai, kuo ji skiriasi nuo įprastai užaugintų produktų. Todėl, pasak A. Gritėno, pats turgus nori būti ne tik prekybos vieta, bet ir erdvė, kurioje apie tai būtų kalbama daugiau.
„Atnaujiname savo socialinius tinklus bei svetainę, kad žinia apie sveiko maisto gamintojus pasiektų kuo daugiau žmonių“, – tvirtino jis.
A. Gritėnas turguje dirba trejus metus ir per šį laiką taip pat pastebėjo, kad žmonės vis labiau vertina nedidelius, išskirtinius vietos gamintojus. Jo teigimu, kokybišką produkciją pastebi ne tik eiliniai pirkėjai, bet ir restoranai.
Tačiau kalbėdamas apie vietos ūkius A. Gritėnas neslepia – lietuviškiems augintojams tenka konkuruoti ne tik dėl pirkėjo dėmesio, bet ir dėl kainos.
Vietos ūkininkams sunku varžytis su pigesne įvežtine produkcija, ypač iš Lenkijos. Vis dėlto, jo įsitikinimu, lietuviško ekologinio ūkio išsaugojimas yra svarbus ne tik pačiam ūkininkui, bet ir pirkėjui.
„Labai norėtųsi palaikyti būtent lietuviškus, ekologiškus ūkius – tai yra itin svarbu“, – pabrėžė A. Gritėnas.
Naujausi komentarai