Padeda nuo karo pradžios
Klaipėdos licėjaus valdybos narys Sigitas Benediktas Jurčys pasakojo apie klaipėdiečių ir odesiečių vaikų draugystę ir naujai kuriamą mokyklų solidarumo tinklą „Klaipėdos mokiniai – Odesos mokiniams“. Šis tinklas jungia Klaipėdos licėjų, Vydūno gimnaziją ir Eduardo Balsio menų gimnaziją bei partnerius Odesoje.
– Kada ir kaip kilo mintis Klaipėdos licėjui susidraugauti su Odesos moksleiviais?
– Ši mintis lydi mane nuo pat karo pradžios. Jos vedamas kartu su broliu Astijumi dar karo pradžioje vykome į Ukrainą, patys vairuodami du mikroautobusus, prikrautus daugybe dovanų ukrainiečių šeimoms, kurias surinko ir perdavė mūsų „Vilties miesto“ šeimos. Ilgametis darbas su autistiškais vaikais bei bendradarbiavimas su Klaipėdos licėjumi, dalyvaujant jo organizuojamuose kasmetiniuose socialiniuose paramos projektuose vaikams, padėjo suprasti, kokia svarbi yra ne tik finansinė parama, bet ir vaikams suteikta galimybė augti. Klaipėdos licėjuje paramos projektai Ukrainos vaikams buvo pradėti rengti vos prasidėjus karui, mokykla priėmė ir sudarė visas sąlygas mokytis licėjuje daugiau nei trisdešimčiai vaikų. Nuo šių mokslo metų pats pradėjęs dirbti Klaipėdos licėjuje socialinės veiklos vadovu, mačiau didelę prasmę ne tik kartu tęsti, bet ir inicijuoti naujus socialinius projektus karo sąlygomis Ukrainoje gyvenantiems vaikams. Šiemet Klaipėdos licėjui organizuojant kasmetinį kalėdinį paramos projektą, mūsų kūrybinei grupei gimė idėja užmegzti ryšį su konkrečia Ukrainos mokykla, kad projektas neapsiribotų tik finansine parama, bet kurtų ir ilgalaikį dviejų bendruomenių tarpusavio ryšį. Padedami televizijos laidų vedėjo Dariaus Jurgelevičiaus, suradome Odesos licėjų „Harmonija“. Kalėdinio paramos projekto metu šiai mokyklai buvo renkama finansinė parama kompiuterinės technikos priemonėms įsigyti, kalėdinės dovanos vaikams, pradėjome tiesti tiltus ilgalaikei draugystei su šios mokyklos bendruomene.
Ėmėsi kurti tinklą
– Kokių žinių ar patirčių gavote bendraudami su šia mokykla?
– Nuoširdus bendravimas su šio licėjaus direktore Irina Burdina atskleidė, kokiomis sunkiomis sąlygomis vyksta mokinių mokymasis vykstant karui ir koks ypač svarbus kuriamas mokyklų bendruomenių tarpusavio ryšys. Ne kartą teko girdėti licėjaus „Harmonija“ direktorę minint, jog vaikams labai svarbu jausti mūsų palaikymą, kad gyvendami karo sąlygomis nėra vieni. Vėliau šis socialinis projektas įgavo platesnę viziją – mokyklų solidarumo tinklo sukūrimą. Tai paskatino plėsti iniciatyvą ir įtraukti daugiau mokyklų, sukurti akademinį solidarumo tinklą tarp dviejų miestų.
– Kaip ieškojote Ukrainos mokyklų?
– Ieškojome per pažįstamus žmones. Odesa pasirinkta ne atsitiktinai. Tai – uostas, kaip ir Klaipėda. Juk nuo 2004 m. Klaipėda ir Odesa yra miestai partneriai. Solidarumo tinklo idėja „Klaipėdos mokyklų vaikai – Odesos mokyklų vaikams“ gimė iš nuoširdaus noro suteikti ne tik finansinę paramą, gerinant ugdymo sąlygas konkrečiose mokyklose, bet ir kurti ilgalaikę draugystę tarp Klaipėdos ir Odesos mokyklų bendruomenių. Klaipėdos licėjaus valdybos pirmininkė Regina Kontautienė šia mūsų iniciatyva pirmiausia pasidalino su Odesos licėjaus „Harmonija“ direktore I. Burdina po Klaipėdos licėjaus kalėdinio paramos projekto. Žinia apie galimybę kurti tokį tinklą ukrainiečių buvo priimta su džiaugsmu. Greitai gavome dar dviejų Odesos licėjų vadovų kontaktus ir pradėjome bendrauti laiškais, žinutėmis, kalbėtis telefonu. Kitas svarbus žingsnis buvo pakviesti į tinklo kūrimą Klaipėdos mokyklas, kurios norėtų būti tokio tinklo dalimi. Jau galime pasidžiaugti – solidarumo tinklas pradėjo savo prasmingą veiklą. Jame dabar dalyvauja šešios mokyklos: trys Klaipėdos ir trys Odesos mokyklos. Tai Klaipėdos licėjus, Vydūno gimnazija ir Eduardo Balsio menų gimnazija, Odesos licėjus „Harmonija“, šio miesto gimnazija „Pivdennoukrainska“ ir Odesos 9-asis licėjus. Prie šio projekto norėtų jungtis ir daugiau Odesos mokyklų. Jos laukia geros valios mokyklų partnerių Klaipėdoje.
Ragelyje – tyla po sprogimo
– Ar ukrainiečiai atsiveria apie karo patirtis?
– Tai ne tos istorijos, kurios pasakojamos lengvai. Tai patirtys, pirmiausia gyvenančios tyloje, kurioje dar skamba pavojaus sirenos, kurioje nuolat prieš akis sugrįžta vaizdai iš slėptuvių, kurioje netektis dar neturi žodžių. Bendraudami tiesiogiai su Odesos pedagogais patiriame, kad pokalbis telefonu staiga nutrūksta pasigirdus sprogimui. Tada nebelieka vietos paviršutiniškam gailesčiui. Atsiranda pagarba ir ryšys, kuris nebeleidžia likti abejingam. Kartais tik per kito skausmą išmokstame matyti giliau.
– Kaip dažnai jaunieji klaipėdiečiai bendrauja su bendraamžiais Odesoje?
– Bendraujama nuolat – laiškais, telefonu, SMS žinutėmis, nuotoliniais susitikimais ir bendrais kūrybiniais projektais. Svarbiausia, kad šis ryšys tampa vis atviresnis, artimesnis ir asmeniškesnis. Vaikai pradeda pažinti vieni kitus, kreipiasi vardais, dalijasi mokyklinėmis istorijomis ir svajonėmis. Tuomet karas nebeatrodo esantis kažkur toli. Jis jautriai paliečia kiekvieno širdį. Būtent taip licėjuje gimė noras pakviesti į Klaipėdą tris Odesos licėjaus „Harmonija“ mokinius atvykti mokytis pagal tarptautinio bakalaureato programą. Šiems mokiniams suteikiama ne tik galimybė mokytis, bet ir visas išlaikymas – apgyvendinimas bei pragyvenimas. Čia mokytis norėtų ir daugiau talentingų, motyvuotų Odesos vaikų. Norisi jiems padėti, kad ir karo sąlygomis jie neprarastų galimybių augti ir tobulėti. Klaipėdos licėjus galėtų priimti dar keletą mokinių, jei atsirastų organizacija ar privatūs asmenys, galintys prisidėti prie jų mokymosi ir gyvenimo išlaidų. Kad jie čia jaustų rūpestį, tikėjimą, nuolatinį buvimą šalia.
– Kuo šis bendravimas svarbus abiem pusėms?
– Ukrainos vaikams tai – aiškus ženklas, kad jie nėra vieni. Kad prie Baltijos jūros yra bendraamžių, kurie apie juos galvoja, meldžiasi ir tiki gėrio pergale. Klaipėdos vaikams tai – gyva gyvenimo pamoka, kurios neišmoksi iš vadovėlių. Pamoka apie drąsą, trapumą ir žmogaus stiprybę net tada, kai viskas griūva. Po vieno nuotolinio susitikimo mūsų mokinys pasakė: „Aš supratau, kad jų gyvenimas susijęs su mano, kad mes visi gyvename vienoje planetoje.“ Tai rodo, kad naujos patirtys augina ir mūsų vaikus, brandina asmenybes.
Padės trims mokykloms
– Ar gegužės 7-osios renginys yra pirmasis?
– Tai jau prasidėjusios draugystės tęsinys. Klaipėdos licėjaus bendruomenė 2025 m. kalėdinio renginio metu surinko finansinę paramą Odesos licėjui „Harmonija“, apie kurią jau pasakojau. Gegužės 7-osios renginys Žvejų rūmuose nėra pradžia. Tai – šios istorijos tęsinys ir sustiprinimas. Trijų Klaipėdos gimnazijų mokiniai ir pedagogai paruošė koncertą, kuris suburs apie pusę tūkstančio mokinių ir taps vienu didžiausių pastarųjų metų mokyklinio solidarumo renginių mieste. Jo esmė – ne tik skaičiai. Tai – bendrystės patirtis, kuri jau yra pradėta ir dabar įgauna platesnį mastą. Vyks ne tik koncertas, bet ir parodos, mokinių darbų ekspozicijos bei paramos Ukrainai veiklos, kurios dar kartą primins, kad šis ryšys yra gyvas, kuriamas ir augantis.
– Kaip bus naudojamos surinktos lėšos?
– Laikomės principo: padėti ne primetant, o klausantis. Odesos mokyklos pačios įvardija savo poreikius. Mes stengiamės juos išgirsti. Mums svarbu, kad pagalba nebūtų tik simbolinė, o virstų realiais pokyčiais – šviesa klasėje, šiltesne erdve, galimybe vaikams vėl mokytis, kurti, būti kartu.
Pasistengsime, kad pinigai pasiektų bendruomenes tiesiogiai – su atsakomybe, pasitikėjimu ir gilia pagarba jų sprendimams. Koncerto metu surinktos lėšos bus skirtos trims Odesos mokykloms. Bilietas į šį renginį – tai tiesioginė parama minėtiems licėjams.
Laikomės principo: padėti ne primetant, o klausantis.
– Ar ši draugystė plečiasi?
– Prie iniciatyvos planuoja jungtis ir daugiau Klaipėdos mokyklų. Kai idėja paliečia širdį, ji nebereikalauja įtikinėjimo – ji tiesiog kviečia jungtis. Taip gimsta tikras solidarumas. Šis projektas atviras visiems. Nes mokykla – tai vieta, kur žmogus dar tik mokosi būti žmogumi. Ir jei kažkur turi prasidėti pasaulis, kuriame daugiau šviesos, tai būtent čia. Jautriausia šio projekto dalis yra tai, kad vaikai susitinka ne kaip padedantys ir gaunantys, ne kaip stipresni ir silpnesni, o kaip lygūs – kaip vaikai, kurie nori gyventi, mokytis, juoktis ir svajoti. Tada išnyksta riba – ta nematoma linija, kurią mes, suaugusieji, dažnai patys nubrėžiame. Būna akimirkų, kai ukrainiečių vaikai, nepaisydami sirenų, netekčių ir nežinios, kalba apie savo svajones, kuo nori būti užaugę, kur norėtų keliauti, kokį gyvenimą kurti. Tada ateina supratimas – karas gali sugriauti namus, bet jis negali visiškai užgesinti žmogaus vidinio pasaulio.