Klaustukai po stichijų

Gamta ir vėl siautėja. Dar nepamiršome rugsėjo 21 dieną įvykusio žemės drebėjimo, o mus ir vėl užklupo stichija. Šį kartą Klaipėdoje siautėjo uraganas Ervinas. Tiesa, kiek ramesnis už prieš keletą metų praūžusį Anatolijų.

Neskaitant kai kurių klaipėdiečių apgadintų automobilių, išvartytų šiukšliadėžių, sutrikdyto tarptautinio Palangos oro ir Klaipėdos valstybinio jūrų uostų darbo, didesnių tragedijų per vėtros šėlsmą lyg ir neįvyko.

Vis tik uraganas, nors ir nelabai stipriai užkliudęs Lietuvą, gerokai išgąsdino lakesnės vaizduotės žmones. Prisižiūrėję kraupių vaizdų iš cunamio nusiaubtų kraštų jie pradėjo nuogąstauti, kad panaši nelaimė gali ištikti ir Lietuvą. Juolab, kad ir laikraštyje „Palangos tiltas“ pusiau juokais buvo teirautasi: „O jeigu rytoj cunamis?“ Taip sakant, prisirašėme.

Nors ir ne cunamis, o tik didelė vėtra mus užklupo, bet ji daug kam įvarė baimės. Dar vakar draugai iš Vilniaus sunerimę rašinėjo SMS žinutes: „Ar tiesa, kad Klaipėda skęsta? Ar jūs ten dar gyvi? Žinok, po to cunamio Indonezijoje baisu pasidarė, kad ir Lietuvos tokia nelaimė neištiktų“.

Neduok Dieve. Dėl visa ko pikto reikėtų tris kartus nusispjauti per kairį petį ir dar triskart pabarbenti į medį. Juolab, kad Lietuvą užklupus stichijai vargu ar žinotume, kaip elgtis. Palangiškiai, paklausti, ką darytų, užklupti cunamio bangos, spėliojo, kad galbūt kabarotųsi į medžius arba liptų į paskutinius pastatų aukštus ir ten melstųsi, arba automobiliais dumtų kuo toliau nuo stichijos.

Panašiai turbūt samprotautų ir kiti Lietuvos gyventojai. Juk kaip tokiais atvejais pasielgti, niekas nemokė, tad, kaip gelbėtis, tektų išmąstyti patiems. Iki šiol daugelis nežino, ką daryti žemės drebėjimo metu, kur reikėtų būti per uraganą, kaip išsigelbėti, atsitikus avarijai Ignalinos atominėje elektrinėje, arba kaip elgtis įvykus teroro aktui? Bėgti? Rėkti? Gintis? Ar sėdėti kaip pelėms po šluotomis? Kodėl mūsų to nemoko? Galbūt už kai kuriuos mokyklose dėstomus dalykus kur kas svarbiau išmokti elgtis ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis. Tačiau iki šiol, matyt, kažkam patogiau galvoti, kad nelaimės mus visada aplenks.

Ne vienam savaitgalį iškilo ir kitas klausimas: kodėl apie artėjantį uraganą žmonės buvo per vėlai įspėti? Juk šį reiškinį lengviau nuspėti negu žemės drebėjimą. Kai siautėja stichijos, visada iškyla be galo daug „kodėl“. Gaila tik, kad tie „kodėl“ kyla ne tiems, kuriems turėtų kilti.