KUNIGAS APIE PANKROKĄ IR NARDYMĄ

Kunigą Evaldą Darulį iki amžinųjų įžadų davimo vedė ilgas ir spalvingas kelias. Paauglystėje Zombiu savo draugų pramintas jaunuolis mokėsi elektrotechnikos, grojo gitara jaunuolių pankroko grupėje "Vilkmergės bepročiai purviname kvartale", užsiiminėjo ekstremaliu sportu – yra nardymo su akvalangu meistras, bėgikas. Šiuo metu pranciškonas dirba Šv. Pranciškaus onkologijos centro dvasiniu konsultantu ir klaipėdiečiams yra gerai žinomas tiesiog kaip brolis Evaldas. Jaunystėje turėtą "skiauterę" pankroko gerbėjas sakė prieš eidamas į bažnyčią "nuleisdavęs".

Kunigą Evaldą Darulį iki amžinųjų įžadų davimo vedė ilgas ir spalvingas kelias. Paauglystėje Zombiu savo draugų pramintas jaunuolis mokėsi elektrotechnikos, grojo gitara jaunuolių pankroko grupėje "Vilkmergės bepročiai purviname kvartale", užsiiminėjo ekstremaliu sportu – yra nardymo su akvalangu meistras, bėgikas. Šiuo metu pranciškonas dirba Šv. Pranciškaus onkologijos centro dvasiniu konsultantu ir klaipėdiečiams yra gerai žinomas tiesiog kaip brolis Evaldas. Jaunystėje turėtą "skiauterę" pankroko gerbėjas sakė prieš eidamas į bažnyčią "nuleisdavęs".

Nuo elektriko iki mokytojo

– Kokioje aplinkoje užaugote?

– Augau religingoje šeimoje. Nors lankiau mokyklą Ukmergėje, tačiau labai daug laiko praleidau pas senelius kaime. Turiu du brolius ir seserį. Ji yra mokytoja, gyvena tarp Palangos ir Kretingos, kur šiuo metu augina vaikelį. Vaikystėje daugiausia bendravau su metais jaunesniu broliu. Jis liko gyventi gimtojoje Ukmergėje, yra dailininkas. Dabar, ko gero, labiausiai mus sieja muzika – abu domimės įvairiais instrumentais.

– Ką veikėte iki amžinųjų vienuolio įžadų davimo?

– Baigiau elektromechanikos aukštesniąją mokyklą Ukmergėje, dirbau linų bandomajame fabrike elektriku ir apie kunigystę negalvojau. Maniau, kad jau būsiu atradęs save, bet aplinkybės keitėsi, pradėjau dirbti netoli Utenos esančioje Užpalių mokykloje. Ji globojo ir kitas artimiausiuose kaimuose esančias ugdymo įstaigas. Į vieną kaimą kartą per savaitę tekdavo pėsčiomis nukakti devynis kilometrus. Lietuva buvo tik ką tapusi nepriklausoma, todėl mokyklose atsirado religijos pamokos. Vaikus mokiau tikybos, kartais pavaduodavau pradinių klasių mokytojus.

– Darbas su vaikais nebuvo sunkus?

– Kadangi pats buvau dar labai jaunas, pabandžiau tapti tų jaunų žmonių draugu. Manau, išgelbėjo įvairios užklasinės veiklos. Užpaliuose įkūriau ateitininko Kazio Pakšto kuopą, todėl mums atsivėrė įvairios galimybės – rengdavome stovyklas, keliaudavome į miškus, muziejus, jodinėdavome, plaukiodavome baidarėmis. Pavyko suburti stiprią jaunimo bendruomenę. Kai kurie net pradėjo giedoti Užpaliuose esančioje bažnyčioje, kur klebonavo mano dėdė.

– Galbūt dėdės pavyzdys įkvėpė ir jus?

– Turbūt turėčiau pradėti nuo mamos, tėvelio ir, žinoma, dėdės, kuris sykiu yra mano krikšto tėvas. Kartais mintimis įsivaizduodavau save sakantį pamokslą. Dvejojau, ar sugebėčiau. Ankstų rytą išplaukdavau valtele žvejoti ir daug melsdavausi. Man tiesiog būdavo gera, aplink tvyrodavo ramybė. Šiandien, žvelgiant iš šalies, ši patirtis atrodo neįprastai. Retai kuriam paaugliui maldos praktika yra tokia artima. Per įvairias veiklas supratau, kad vis dėlto esu ruošiamas tarnystei.

Asmeninis iššūkis – pamokslas

– Kokie buvo pirmieji žingsniai kunigystės link?

– Iki amžinųjų įžadų davimo turėjau septynerių metų bandomąjį laikotarpį. 1994-aisiais nusprendęs tapti pranciškonu išvažiavau į pirmąjį po sovietmečio atsikūrusį vienuolyną Lietuvoje – Kretingos Apreiškimo vienuolyną. Iš pradžių neketinau tapti klebonu. Mane stabdė pamokslų sakymas. Maniau, baigsiu teologijos studijas ir būsiu broliu, to pakaks. Bet po metų Kretingoje, paskatintas vyresniojo brolio Benedikto, išvykau studijuoti į Italiją. Kai prisiliečiau prie mokslų, visa baimė išgaravo. Paaiškėjo, kad bijojau ne kunigystės, o kitų dalykų. Galbūt auditorijos, viešo kalbėjimo. Besimokydamas Italijos universitetuose supratau, kad man patinka bendrauti, dalytis su žmonėmis, o vienas didžiausių argumentų – išpažintis. Tai yra žmonėms kalbėti apie Dievo gailestingumą ir jo meilę.

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte Italijoje?

– Iš pradžių gyvenau Pizos mieste, kur užsiėmėme socialine veikla. Dirbome su neįgaliaisiais, čigonais, pabėgėliais. Taip pat žemės darbus. Tiesiog gyvenome vienuolyne, bet nedėvėjome abito. Kai apsisprendžiau, kad tai yra mano kelias, buvau pervestas į noviciatą, pradėjau vilkėti abitą, o kasdienybėje atsirado daugiau reglamentų – nebuvo galima niekur išeiti be magistro, tai yra mokytojo, daug tylos, maldos, studijos ir darbas. Taip praleidau postulantatą – bandomąjį laikotarpį La Vernos pranciškonų vienuolyne, įsikūrusiame ant kalno, kilometro ir 200 metrų aukštyje. Gyvenome mažuose kelių kvadratinių metrų kambarėliuose su dviejų sprindžių ilgio langeliu. Pamenu, užsilipus ant kėdės, pro jį matėsi vadinamojo laumių miško medžių viršūnės.

– Kaip 23-ejų jaunuoliui sekėsi gyventi tokį suvaržytą gyvenimą?

– Susigalvodavau įvairių veiklų. Nuo 9 iki 12 val. vienuolyne buvo studijų metas, o mokytojas galėdavo neperspėjęs užeiti į celę ir patikrinti, ar neužsiimame pašaline veikla. Keliskart užklupo palinkusį prie stalo, nusėto detalėmis. Tvarkiau vieno brolio magnetofoną. Vėliau kelerius metus studijavau filosofiją italų kalba, reikėjo išmokti hebrajų, graikų ir lotynų kalbas. Tai buvo savotiškas tiltas į kitas studijas Florencijos universitete. Po jų visi su manimi buvę broliai grįžo į Lietuvą, o aš paprašiau, kad leistų pasilikti. Iš viso Italijoje praleidau aštuonerius metus.

– Ne visada jus matome su abitu. Turbūt kai kurie nustemba sužinoję, kad esate vienuolis?

– Neskubu žmonėms atskleisti, kas esu. Noriu, kad mane priimtų tiesiog kaip vieną iš savų, kad neatsirastų kompleksų ar barjerų. Stengiuosi nemoralizuoti, galiu bendrauti apie viską. Klaipėdoje daug laiko praleidžiu su vaikais, tai dabar iškilo toks linksmas epizodas: bėgant vienas jaunuolis sako – "Treneri, o kada sekmadienį mišios?"

Vietoje pogulio – į kalnus

– Neretai jus galima išvysti bėgiojantį Girulių miške. Kada pradėjote?

– Tai senas pomėgis. Pamenu, dar jaunuoliai ruošėmės važiuoti į elektromechanikos mokyklą, draugams įdaviau kuprinę su knygomis ir pasakiau: "Žiūrėsime, kas bus pirmas". Jie važiavo autobusu, o aš bėgau. Florencijoje stengdavausi per pietus daug neprisivalgyti ir, kol visi eidavo italų vadinamojo "pisolino", tai yra poguliuko, aš bėgdavau. Tai būdavo išbandymas, kadangi ten karšta ir kalnuota. Dabar mėgstu bėgti rytais arba popiet vidutiniškai apie 8–10 kilometrų. Kartais tiesiog išeinu pasivaikščioti, fotografuoju, sezono metu renku grybus, žoleles. Apskritai Klaipėdoje yra vietų, kuriose būdamas nesijaučiu lyg didmiestyje. Man tai yra didelis privalumas.

– Niekada nekilo dvejonių dėl įžadų?

– Matyt, neįmanoma, kad žmogus eitų savo keliu visiškai be dvejonių ir išgyvenimų. Jei taip tvirtinčiau, virš galvos man tektų nupiešti aureolę. Nesuklumpančių nėra. Kartais norisi kelias dienas pabūti vienam, kur nors gamtoje. Tuomet užsimetu ant pečių kuprinę ir išeinu į mišką. Pačia gražiausia medžiokle aš vadinu fotografiją. Stebiu gėlę, gyvūną ir akimis fokusuoju.

– Iš kur ta meilė gamtai? Ir ar tiesa, kad mėgstate nardyti?

– Meilė kūrinijai atėjo iš tėvelio. Mus dar visai pyplius su broliu jis vesdavosi į miškus su krepšiais rinkti grybų ar uogų. O nardymą dar vaikystėje labai magėjo išbandyti. Kol tėvai buvo darbe, pasiėmiau maršką, iš lauko parsinešiau dervos, ją ant viryklės pakaitinau ir ištepiau tą maršką. Aptempiau vulkanizuota lėktuvo padangos kamerą, kurią man pusbrolis iš Panevėžio buvo atvežęs. Bandžiau pagaminti plaustą su žarnele, kad atsigulęs po vandeniu galėčiau kvėpuoti. Vėliau reikėjo ilgai vėdinti kambarį nuo dervos tvaiko. Net mano piešiniuose visuomet atsispindėjo vanduo, bangelės. Nevalgęs visą dieną galėdavau išbūti įsivaizduojamoje žvejyboje be jokio jauko. Esu nardęs ir 54 metrų gylyje. Norėjosi adrenalino, save išbandyti. Dabar keliaudamas stengiuosi nebeviršyti 30 metrų, Klaipėdos nardymo centras "Oktopusas", kuriam priklausau, įpareigoja laikytis nardymo taisyklių.

J.Hendrixo gerbėjas

– Kokia muzika jums imponuoja?

– Turbūt nėra stiliaus, kuris man visiškai nepatiktų. Jei tai gerai atliekama, galiu klausytis įvairios muzikos. Tarkime, šiandien rytą klausiausi pianino muzikos, praėjusią savaitę – Jimi Hendrixo. Pats groju bosine ir klasikine gitara, moku pūsti didžeridū – tai natūralaus medžio trimitas. Bet dar nesu iki galo įvaldęs visos kvėpavimo technikos. Aborigenai sugeba pūsdami ir įkvėpdami tuo pačiu metu išgroti net valandą. Man dar yra kur tobulėti.

– Tai brazdindavote gitarą kurio nors draugo garaže?

– Šonuose turėjau trumpus, o viršuje ilgus plaukus, kad reikiamu laiku galėčiau pasidaryti "skiauterę". Rinkdavomės pas mane arba į draugo rūsį. Buvome įsirengę mini studiją. Grojome keturiese – klasikinė, bosinė gitaros, būgnai, vokalas. Buvome "Vilkmergės bepročiai purviname kvartale", bet trumpiau – VBPK. Nebuvome profesionalai, veikiau pankroko mėgėjai. Susitikdavome pakoncertuoti ir tuo pat metu "padurniuoti" ant scenos. Tuomet labai žavėjomės Viktoru Cojumi, DDT Rusijos roko grupe, kurios visas dainas mokėjome mintinai.

– Ir tikėjimas visus tuos metus buvo šalia?

– Taip. Kiekvienas savaip "durnas". Vienas vegetaras, kitas – krišnaitas, trečias – ateistas ir dar vienas krikščionis. Draugai žinojo, kad einu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, aišku, "skiauterę" tekdavo "nuleisti". Į pasilinksminimus, kuriuose būdavo visiškai nusigeriama, manęs nekviesdavo, nes žinojo, kad neisiu. Pažinojau keletą savo bendraamžių, kurie vartojo narkotikus. Kartą į mane kreipėsi žmogus, norėdamas pasikalbėti kaip su tikinčiuoju. Pamenu, stovi priešais mane ką tik sužinojęs, kad serga baisia liga, ir sako: "Padėk man, nes galiu nusižudyti, aš nekenčiu Dievo". Pokalbis, matyt, jam nepadėjo pasikeisti, po metų jis perdozavo. Žmonės rado prie mokyklos gulintį negyvą. Tokie momentai priverčia susimąstyti.

– Esate dvasinis konsultantas tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Šiandien dažnai į jus kreipiasi?

– Didžioji dalis – onkologinėmis ligomis sergantys žmonės arba įklimpusieji į narkotikus, alkoholį, lošimus. Tiesa, pastebėjau, kad atsirado nauja banga. Ateina jauni žmonės, supratę, kad turi lažinimosi priklausomybę. Tačiau buvimas šalia ir pokalbis jiems jau yra pagalba.

Vizitinė kortelė

Gimė 1971 m. lapkričio 17 d. Ukmergėje.

1988 m. baigė Ukmergės 5-ąją vidurinę mokyklą.

1991 m. baigė Ukmergės aukštesniąją mokyklą. Įgyta techniko-elektriko kvalifikacija.

1994 m. postulatas Kretingos Apreiškimo vienuolyne.

1994–1995 m. studijos Šv. Antano kolegijoje.

1995 m. pranciškoniška vienuolinė formacija Pizoje (Italija).

1997 m. noviciatas La Vernos šventovės Bazilikos pranciškonų vienuolyne Italijoje.

1999 m. filosofijos studijos "S.Guglielmo di Malavale" filosofijos ir teologijos institute Groseto mieste Italijoje.

2001–2002 m. filosofijos ir teologijos studijos Centrinės Italijos teologijos fakultete Florencijoje. Įgytas teologijos mokslų bakalauro laipsnis.

2001–2002 m. studijos Urbaniano universitete Romoje Italijoje. Įgytas praktinės teologijos ir kanonų teisės bakalauro diplomas.

2002 m. kunigystės šventinimai (De La Verna šventovės Bazilika, Areco, Italija).