MOKYTOJA L. VINČIENĖ: KALBA PATI YRA KAIP DIEVAS

Šis rugsėjis klaipėdietei Klaipėdos licėjaus lietuvių kalbos mokytojai Laimai Vinčienei – kitoks. Gyvendama sodyboje ji nemato kasryt į mokyklas skubančių moksleivių, todėl nėra kas primintų apie darbą. Mokytoja šiemet išėjo į užtarnautą poilsį, kuriam save ilgai ruošė, tad jaučiasi gerai. Mokant vaikus, pasak jos, laikas bėga nesustabdomai, dieną keičia vakaras, darbų, rašinių taisymas, pasiruošimas pamokoms – ir taip kasdien. Tačiau pedagogo darbas esą lemia tik apie 30 proc. sėkmės, nes mokymasis yra procesas, kuriame turi dalyvauti visi: vaikai, mokytojai ir tėvai.

Kalboje – naujos mados

– Jūs – klaipėdietė, mokėtės dar tuo laiku, kai rusų kalba uostamiestyje buvo įprastas dalykas – čia veikė prekybos uostas ir gyvendavo daug rusakalbių jūrininkų šeimų. Kokia kalba daugiausia čia skamba šiandien?

– Rusakalbystės, lyginant su anuo laiku ir dabar, yra kur kas mažiau. Linkstame į kitą pusę – angliškų sąvokų, įmonių pavadinimų. Tačiau čia nematau didelės tragedijos. Tai dalis kalbos prisitaikymo. Jauni žmonės geriau moka anglų kalbą, daugiau yra šeimų, kur tėvai – skirtingų tautybių, todėl vaikams sunkiau sekasi lietuvių kalba. Sakyčiau, gal net madinga kalbėti su anglišku akcentu, intonacijomis. Bet tai praeina, lietuvių kalba atlaikė ir dar atlaikys savo pozicijas.

– Ar tai, ką išvardijote, lemia ir mažėjantį valstybinio lietuvių kalbos egzamino populiarumą tarp abiturientų?

– Iš tiesų, valstybinio egzamino kai kam nebereikia, mokiniai renkasi mokyklinį, kadangi išvyksta studijuoti ir gyventi į užsienį. Bet šio pasirinkimo vis vien nesuprantu – kam pirkti prastesnę prekę už tą pačią kainą? Mokyklinis egzaminas yra tik šiek tiek lengvesnis. Net ir iš šiemet Klaipėdos licėjų baigusių abiturientų girdžiu, kad kai kurie gailisi, kad nesirinko valstybinio egzamino, nes pasikeitė planai dėl COVID-19 viruso, apribojusio keliavimą ar studijų pobūdį. Taip pat valstybinio egzamino dažnai nesirenka tie vaikai, kurių vienas iš tėvų yra užsienietis. Kartais vaikui sunku sklandžiai kalbėti lietuviškai.

– Nors valstybinio lietuvių kalbos egzamino populiarumas mąžta, Klaipėdos licėjus kasmet nuskamba tarp daugiausia šimtukų pelniusių mokyklų. Gal skaičiavote, kiek jums pačiai iš viso pavyko paruošti tokių gabių mokinių?

Mokytojas tarsi nuolat stovi ant vėjų pagairės.

– Oi, tikrai neskaičiavau. Bet tikrai žinau, kad šimtukininkų vienais metais buvo trys, po vieną ar po du turime kone kasmet, kaip ir olimpiadų prizininkų sąrašas tikrai platus. Dar reikia įvertinti ir tai, kad Klaipėdos licėjuje yra mažesnės baigiamųjų klasių grupės, kitose mokyklose klasėse yra ir po 30 mokinių, o licėjuje – po 8–15, tad bendras šimtukų skaičius licėjuje yra nemažas. Bet apskritai kalbant, lietuvių kalbos egzaminas yra loterija. Šiųmetis pavyzdys: vienas vaikinukas už rašinį gavo mažiau nei mes tikėjomės, tad jo teisė yra rašyti apeliaciją. Perskaičiusi rašinį aš jį įvertinau bent 10-ia balų daugiau. Kad būčiau visai tikra, nesakydama, kiek jis įvertintas, išsiunčiau kolegėms, kurios taiso ar taisė rašinius valstybiniuose egzaminuose. Visos jos šį rašinį įvertino 10 ir daugiau balų. Šis mokinys pateikė apeliaciją, ir ką jūs galvojate? Jam pažymį sumažino dar dviem balais! Tai yra tikrai subjektyvus vertinimas. Gramatika, rašyba yra tie objektyvūs elementai, kur negali interpretuoti, bet, tarkime, stilius – subjektyvus dalykas. Tai taisytojo atsakomybė. Bet suprantu ir juos: tai labai varginantis, atsakingas, mažai apmokamas darbas. Pati jį dirbau ir žinau, kaip tai sunku.

Kas tas jurginas ir dobilas?

– O ar įmanoma tobulai išmokti lietuvių kalbą?

– Atvirai pasakius, jei neturi kalbinės klausos, tai padaryti labai sunku. Reikia girdėti kalbą. Dažnas stereotipas, kad jei žmogus yra iš prigimties "matematikas", jam nesiseka lietuvių. Lietuvių kalba yra tas pats, kas ir matematika: tai skyryba, gramatika, taisyklės ir jų taikymas. Tačiau klausa yra būtina, kad girdėtum tuos kitus kalbinius niuansus. Lietuvos šimtmečio proga net buvau sudariusi tokį sąrašą mokiniams "Lietuvos šimtmečio proga išmoksiu taisyklingai rašyti šimtą žodžių", kuriame buvo ir žodžių su ilgaisiais balsiais, ir dalelytėmis, nosinėmis, pvz., "gerėti", "gėrėtis", "nesėkmė", "mąstyti". Sugalvojau ir tokią "tinginio" taisyklę, kurią pavadinau "Ne TV". Pastebėjau, kad tie "populiarieji" žodžiai, kurių nemoka rašyti mokiniai, prasideda priebalsėmis "t" ir "v", todėl turi būti rašomi atskirai: "ne visas", "ne visada", "ne tiek". Ir šiaip vaikai daug žodžių nebeatpažįsta. Skaitome kūrinius, o jie klausia – kas tas jurginas, dobilas? Žinoma, atsiranda ir daug naujų žodžių.

– Kalbate apie lietuvių kalbos kalbininkų sukuriamus terminus? Kaip juos vertinate?

– Kalba yra gyvas organizmas, o žmonės ne visada priima tai, ką siūlo kalbininkai. Jei atsirado koks nors naujas daiktas, kalbininkų darbas pasiūlyti pavadinimą, "pakrikštyti" lietuviškai. Bet mes patys nusprendžiame, ar tą žodį į kalbą integruoti, ar ne. Jei "vaizduoklis" nepritiko ir neprigijo, tai ir gerai. Kalba pati yra kaip Dievas, pati išsivalo, nepriima savaime. Yra ir labai pavykusių pavyzdžių: riedlentė, riedučiai, kompiuterio pelytė – kuo puikiausiai prigijo ir sėkmingai šiuos žodžius vartojame.

– Kaip manote, kiek tėvų užduotis yra mokyti vaiką kalbos? Ir apskritai – kiek dalyvauti ugdymo procese?

– Kartais pastebėdavau tokį požiūrį, kad jei jau tėvai atveda vaiką į mokyklą arba net moka už mokslą, jie tikisi, jog jis savaime taps išmintingas po mokyklos stogu. Tačiau tiek vaikai, tiek tėvai taip pat turi įsipareigojimų. Dažnas tėvų, visuomenės požiūris, kai paskaitai komentarus, kad mokytojai nieko nedirba, už ką jiems mokėti? Bet mokymasis yra abipusis procesas. Vaikas pirmiausia turi dirbti. Mokytojas gal 30 proc. gali pridėti prie bendro "uždarbio".

Tarsi atostogų tęsinys

– Paminėjote kandžias replikas mokytojų atžvilgiu. Ar tai ir yra viena mokytojo profesijos prestižo nuosmukio priežasčių?

– Absoliučiai. Turi keistis požiūris į pedagogą kaip į žmogų. Man labai patiko rašytojo Romualdo Granausko viena esė, kurioje jis rašo, kad yra trys pašaukimai: kunigo, gydytojo ir mokytojo. Man vaikystėje mokytojai buvo idealai, pagarbą mokytojams stipriai ugdė ir mama. Bet mokytojas irgi yra toks pat žmogus, kaip ir visi, jis gali ir supykti, ir palūžti, nes dirba sunkų ir atsakingą darbą. Mokytojas stovi prieš klasę nuoga širdimi, o mokinys, ypač klasėse po 30 vaikų, gali viską daryti – įrašinėti, filmuoti, šaipytis – ko tik jis negali. Kol taip bus žiūrima, niekas nesikeis. Atlygis už darbą irgi daug reiškia, bet ar eisi dirbti, jei požiūris į tave toks? Mokytojas tarsi nuolat stovi ant vėjų pagairės – visi mato, kontroliuoja, sprendžia apie jo darbą, tik jis pats mažiausiai teisių turi. Apskritai kalbant apie mokytojo darbą, leisiu sau pajuokauti – jei Dievas nubaudė moterį, tai padarė ją mokytoja, o dukart nubaudė padarydamas ją lituaniste.

L. Vinčienė / A. Pelakausko nuotr.

– Kaip jaučiatės šiandien, kai jau nebereikia vykdyti mokytojo misijos?

– Kol kas nepajutau didelio skirtumo, tai tarsi atostogų tęsinys. Gyvenu kaime sodyboje, nematau vaikų, einančių į mokyklą. Be to, ilgai tam save ruošiau. Man 65-eri, o planavau į pensiją eiti nuo 62 metų. Kai dar dirbau kitoje mokykloje, taip planavau, tačiau tuomet dėl klasių mažinimo gavau pasiūlymą prisijungti prie Klaipėdos licėjaus. Tuomet juokavau – kam man dar ką nors keisti? Nebent plaukų spalvą ir šukuoseną. Bet, žvelgiant atgal, licėjuje radau nuostabias galimybes dirbti. Atėjau į moderniai, šiuolaikiškomis priemonėmis įrengtą kabinetą. O mokiniai – jauni žmonės, su jais niekur ir niekada nebūna nuobodu. Galiu drąsiai teigti, kad licėjuje pastebimas ir vertinamas tiek mokinys, tiek mokytojas. Ko gero, būtent toks požiūris ir leidžia pasiekti gerų darbo rezultatų.

Vizitinė kortelė

L. Vinčienė atvirauja, kad mokytojo profesija jai buvęs natūralus pasirinkimas. Anksti netekusi tėčio ir gyvendama su mama ji dairėsi mokslų netoli namų, todėl pasirinko Klaipėdos universiteto lituanistikos ir režisūros studijas, kurias baigė 1977 m. ir nuo to laiko dirbo uostamiesčio mokyklose.

Daug metų ji mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o prie Klaipėdos licėjaus prisijungė prieš šešerius metus.

Buvusi ilgametė mokytoja pastebi, kad tiek lietuvių kalba, tiek jos vartojimas evoliucionuoja, jis tarsi gyvas organizmas, kurį veikia mados, socialinė ir ekonominė situacija, kuris pats tarsi "apsivalo" nuo svetimkūnių – naujų terminų, kurie neprigyja.

Ne vieną šimtukininką ir olimpiados prizininką paruošusi mokytoja-metodininkė sako mananti, kad mokytojo profesija anaiptol netapo prestižine, jos nuomone, pedagogai atlieka "juodą" darbą, o visame ugdymo procese patys turi mažiausiai teisių.

Kol požiūris į pedagogą kaip į žmogų nesikeis, mokytojo profesija Lietuvoje niekada nebus prestižinė.