Moterys ir džentelmenai

Bumpt! Pajuntu smūgį ir matau, kaip į viršų pažyra automobilio šviestuvo stiklai. Tik neaišku, kurio - to, į kurį ką tik užsigalvojusi bakstelėjau, ar manojo.

Maža to, kad įpuoliau į kitą automobilį ir dėl to dabar vėluoju į darbą, pasirodo, kad nepastebėjau, kaip bakstelėjau ne bet kam, o baltam mersedesui. Jau įsivaizduoju iš jo išlipantį kvadratinės figūros vyruką ir keikiantį mane „triaukščiais“ keiksmažodžiais - ką aš, tokia ir anokia, nematau, kur važiuoju? Mintyse galvoju apie skambutį draudimo agentei, kaip kviesime Eismo priežiūros tarnybos pareigūnus, kaip sudarysime už savęs didelę automobilių grūstį.

Išlipusi iš automobilio pamatau, kad pažiro ne mersedeso, o mano automobilio šviestuvo stiklai. „Ačiū Dievui, bent tiek!“

Iš „merso“ išlipa du vyrukai. Mano nuostabai, vietoje keiksmažodžių jie mane užjaučia, kad taip atsitiko ir kad mano automobilis apgadintas. Dar paklausia, kodėl būtinai dabar, kai jiems reikia taip skubėti, aš į juos įpuoliau (cha, o kada gi daugiau įpulti, jei ne per patį piką?).

Pagaliau išgirstu netikėtą pareiškimą: „Na, mūsų automobiliui nieko tokio nenutiko. O jūs tokia graži mergaitė. Tai gal draugiškai išsiskirstome, nes labai skubame?“

„O kaipgi pretenzijos? Negi jų nebus?“ - negaliu patikėti.

Pasirodo, nebus.

Yra dar keliuose džentelmenų, netgi vairuojančių mersedesus.

Kelių džentelmeną neseniai sutikau ir automagistralėje.

Tada nuleido padangą. Kaip tyčia jau buvo sutemę, o mano automobilio bagažinėje, vėlgi kaip tyčia, nebuvo rakto, reikalingo, kad pakeisčiau padangą.

Tąkart džiaugiausi, kad važiavau ne viena. Pamaniau: „Na, nuleido padangą. Susistabdysime kokią nors „furą“, ir paslaugus jos vairuotojas padės dviem į nelaimę pakliuvusioms moterims“. Bet tos „furos“ kaip tik ir nestojo. Nestojo ir lengvosios mašinos.

Kai jau praradome viltį sustabdyti ką nors ir pradėjome svarstyti, kas gi galėtų iš pažįstamų vėlai vakare atvažiuoti į patį vidurį Lietuvos vien tam, kad padėtų pakeisti padangą, įvyko stebuklas. Priešais mus nestabdomas sustojo lengvasis automobilis. Iš jo išlipęs vyrukas pats pasisiūlė padėti, ir per keliolika minučių mūsų problema buvo išspręsta.

Klausėme, kaip jam atsilyginti. Tepasakė: „Dievas matė, ką padariau“.

Kelių džentelmenų, sutinkančių padėti į nelaimę patekusiai moteriai, atsiranda.

Tačiau dažniau kelyje pasitaiko stuobriai, reikalaujantys, kad moteris siaurame kieme važiuotų dvidešimt metrų atgal, kai patiems atgal tereikėtų pavažiuoti porą metrų, idant automobiliai sėkmingai prasilenktų. Kiti trukdo persirikiuoti į kitą eilę, tyčia didina greitį, nestabteli, kad išvažiuotumei iš šalutinio kelio, nors galbūt ir labai neskuba.

O juk kažkam padėjus kelyje ir už tai gavus dėkingą šypseną, diena praskaidrėja.