Pasmerkti būti triukšme

Vis daugiau mano kaimynų susideda plastikinius langus.

Rytą jų langų rėmai dar būna mediniai, o vakare baltuoja plastikas ir žvilga nauji stiklai.

Mados klyksmas? Ne tik. Jeigu paklaustumėte, kodėl žmonės masiškai pradėjo keisti medinius langus į plastikinius, jie atsakytų: tokių langų rėmų nereikia kasmet dažyti, juos paprasčiau valyti, o svarbiausia - plastikiniai langai neblogai apsaugo nuo triukšmo.

Tas triukšmas taip visiems įgriso, kad ne vienas turbūt mielai apsikaltų ir sienas „Akustinu“.

Nuo triukšmo, ypač naktinio, plyšta galva, dažnas pradeda skųstis migrena ir nemiga.

Lietuvių dainius Maironis svajojo „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“. O aš to nenorėčiau. Man to prikeltojo būtų gaila, nes mūsų laikmečiu jis veikiausiai išprotėtų nuo triukšmo.

Yra triukšmas, kurį dar galima toleruoti.

Pavyzdžiui, kaimynai dieną kažką kala, gręžia, griauna. Žinoma, nemalonūs garsai, bet supranti, kad žmonėms būtina pasidaryti remontą.

„Mama!“ - rėkia kaimynų vaikas. Kai mama neatsiliepia, pyplys išrikiuoja po langais dar kelis tokius pačius ir tada visi pradeda rėkti choru: „Mama!“

Kitame gale kiti vaikai šaukia: „Ali Baba!“

Tačiau dėl šių rėksnių - nepikta. Netgi linksma juos stebėti, juk tai primena mūsų pačių vaikystę.

Nepikta ir dėl to, kad kas rytą aštuntą valandą aidi bažnyčių varpai. Nors kažkam ankstyvi šaukliai į rytmetines mišias nepatiko, man malonu klausytis jų gaudesio gurkšnojant pusryčių arbatą.

Tačiau yra triukšmas, kurio toleruoti neįmanoma.

Erzina mėgėjai naktimis po kiemus dideliu greičiu važinėti automobiliais, kurių duslintuvai prakiurę. Tokie automobiliai kelia triukšmą, panašų į skleidžiamą motociklų arba automobilių „Zaporožec“. Nuo šio triukšmo visi išvirsta iš lovų, o aplink stovinčių automobilių signalizacijos ima stūgauti visos kaip viena.

Kiti triukšmadariai mėgsta atvažiuoti į kiemus pasileidę muziką visu garsu ir pypinti savo pirmuose aukštuose gyvenantiems draugams, kad šie išeitų. Kiek teko matyti, nė vienas iš taip besielgiančiųjų problemų dėl vaikščiojimo neturi.

Neįmanoma apsikęsti ir kai koks nors melomanas pasileidžia savo mėgstamą muziką visu garsu, o pats išeina į balkoną, nes per triukšmą negali susikalbėti su draugais mobiliuoju telefonu.

O kur dar be šeimininkų namuose palikti šunys, stūgaujantys ir lojantys visą naktį.

Triukšmas erzina, tačiau prie jo esame pripratę. Turbūt išsigąstume, jeigu vieną dieną kiemuose tas šurmulys dingtų.

Kažkada lankantis Švedijoje nustebau. Apie aštuntą valandą vakare nedidelio miestelio gatvėse tvyrojo mirtina tyla. Atrodė, tarsi miestelis išmiręs, nors namų languose degė šviesos.

Ta tyla baugino. Tačiau tyla vakare - normalus reiškinys.

Nenormalu yra tai, kad mus supa tiek daug triukšmo, kad be jo net darosi nebejauku.