Viliojo įdomios studijos
– Kaip pasirinkote policininko profesiją?
– Kai baigiau mokyklą, kūrėsi nauja Lietuva, kūrėsi ir policija. Tuomet neseniai įsteigta ir Policijos akademija, į kurią įstojau 1992 metais. Stojančiųjų buvo per 900, įstojome 500 jaunuolių. Augome sovietmečiu, bet tikėjome puikių mokytojų ir dėstytojų žodžiais, kad esame karta, kuri daug ką pakeis. Daug skaitėme, domėjomės istorija. Buvo laikas, kai be išsilavinimo žmonės kūrė verslus, siekė užsidirbti daug pinigų, o universitetai buvo tolimi. Man patiko istorija, galvojau ją studijuoti, bet Policijos akademijoje studijos buvo labai plačios, gavome ir istorijos, ir kriminalistikos, ir daugybės kitų labai įdomių ir naudingų dalykų. Studijuoti buvo įdomu, aišku, reikėjo to norėti ir matyti save policininko profesijoje. Turėjome gražią uniformą, mokslas nemokamas, gavome stipendiją, bendrabutį, net kelionės visuomeniniu transportu mums nekainavo. Tėvai tada neturėjo galimybės leisti į kitokias studijas. Mes buvome trečia laida, didžioji mano bendramokslių dalis dirba pagal profesiją ir iki šiol juos sutinku įvairiose institucijose. Mes jau esame finišo tiesiojoje, turime didžiulę patirtį, esame daug matę.
– Kaip tėvai reagavo į jūsų pasirinkimą?
– Mama nepritarė, jai buvo baisu. Laikas buvo nesaugus, 1990-ieji – laukinio kapitalizmo metas, žmonės buvo įbauginti, nežinojo, ką daryti. Juk tada buvo visiškai neaišku, kur mūsų valstybė bus. Ir mes stodami į akademiją dar nežinojome, kaip vystysis valstybė. Esu kriminalinės policijos atstovas, didžiąją tarnybos laiko dalį dirbau organizuoto nusikalstamumo tyrimo padaliniuose, mačiau, kaip žmonėms buvo baisu ir nesaugu. Juk per maždaug penkerius metus Panevėžio apskrityje, kur dirbau nuo 1999-ųjų, buvo nužudyti 49 žmonės, iš jų – du prokurorai ir vienas teisėjas. Europoje tokio nusikalstamumo analogų nebuvo. Net Italijos teisėsaugininkai stebėjosi. Mes išgyvenome gaujų karą. Per Lietuvos nepriklausomybės laiką mūsų valstybėje ir policijoje labai daug kas pasikeitė. Kelias buvo ilgas, dabar jau daugelis nesupranta, kad policininkai imdavo kyšius keliuose.
Iššūkiai – tie patys
– Ar policininko profesijoje dar yra romantikos?
– Jos yra tiek, kiek pats įsivaizduoji ir nori jos turėti. Vienam valandų valandas laukti pasaloje yra romantika, o kitam – nepakenčiama kančia. Kiekvienas turime savo matų sistemą, kai ją turi, nekyla klausimų, ar tai mano darbas. Mes pradėjome dirbti, kai labai daug ko trūko, teko pakentėti, palaukti, turėti kantrybės. Dabartiniai jaunuoliai lengviau keičia darbą ir nesukdami sau galvos eina ten, kur moka daugiau.
– Ar daug pareigūnų trūksta Klaipėdos apskrities policijos komisariate?
– Dabar trūksta apie 20 proc. policininkų. Tačiau prisiminkime, kad 1990 metais Lietuvoje dirbo 24 tūkst. policijos darbuotojų, dabar – kiek daugiau nei septyni tūkstančiai, Klaipėdos apskrityje – apie 750 pareigūnų.
– Ar Klaipėda turi kokių ypatingų bruožų, žiūrint policininko žvilgsniu?
– Nelabai, nebent tai, kad Klaipėda – didesnis, turtingesnis miestas, tai reiškia, kad čia daugiau darbo vietų, aukštesnė atlyginimų kartelė. Žmonės uždirba daugiau ir gali daugiau sau leisti, tada ir vagims yra ką veikti. Čia daugiau studentų, todėl daugiau parūko „žolės“. Bet didelių skirtumų nuo kitų regionų nematau.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais policija susiduria?
– Policijai aktualiausias darbuotojų trūkumas visose pozicijose. Dėl to darbuotojai pervargsta, o gyventojai pyksta, kad tyrimai užtrunka. O mieste – tos pačios problemos, kaip ir visoje Lietuvoje – girti vairuotojai, narkotikai, smurtas artimoje aplinkoje, turto sugadinimas. Turime daug tarptautinių operacijų, bet tai yra nevieši dalykai. Kovojant su narkotikų platinimu labai pasiteisino anoniminių pranešimų linija. Šiemet iš 26 pranešimų 24 buvo pagrįsti, ir asmenys buvo sulaikyti su narkotikais arba dėl jų platinimo. Tai rodo, kad visuomenei tai aktualu, ir mes esame labai dėkingi už pagalbą. Pastarasis pavyzdys apie tai liudija. Vieno namo gyventojai pastebėjo, kad į nuomojamą butą per trumpą laiką atėjo ir išėjo labai daug žmonių. Pareigūnai atliko kratą ir rado narkotikų. Taip gyventojų padedami po dviejų dienų uždarėme kvaišalų platinimo tašką.
Nusikaltėliai keičia veidą
– Viena didžiausių bėdų – girti vairuotojai. Ar nemanote, kad bent trumpas laikas už grotų padėtų spręsti šią problemą?
– Esu įsitikinęs – kalėjimas žmonių nepataiso, jei tik įmanoma, reikia siekti, kad žmonės į kalėjimą nepatektų. Vis dėlto vairuotojų nebaugina net mašinų konfiskavimas, nes tai daroma, tik jei tai yra jo automobilis. Jeigu turėtume pakankamai pajėgų, patikras rengtume kasdien ir nutvertume ne kelis, o kelias dešimtis neblaivių vairuotojų.
– Ar galima sakyti, kad Klaipėdoje nėra organizuoto nusikalstamumo?
– Taip sakydamas būčiau neteisus. Tai yra sukčiavimai, narkotikai, prekyba žmonėmis. Dabar – ne 2000-ieji, kai banditai vilkėjo treningus, odines striukes ir galvas skuto plikai. Viskas dabar yra gerokai intelektualiau, o ir kriminalinės policijos kova su gaujomis vyksta kasdien. Klaipėdos pareigūnai yra gerai vertinami, ne kartą pavadinti metų sekliais, o jų darbai pripažinti metų tyrimais.
– Anksčiau vyravo neviešinama priešprieša tarp policijos ir prokuratūros, tarp prokuratūros ir teismų. Kaip yra dabar?
– Asmeniškumų ar pykčių čia negali būti, dirbame vieną darbą. Nemėgti ir turėti skirtingas nuomones – ne vienodi dalykai. Diskutuojame su prokurorais ir teisėjais. Teisėjai labai normaliai priėmė mūsų siūlymus dėl kai kurių procesinių dalykų supaprastinimo.
– Kiekvienas naujas viršininkas dažnai sulaukia, švelniai tariant, keistų žmonių vizitų. Ar jums Klaipėdoje jau teko tai patirti?
– Taip. Jau susipažinau ir žinau juos. Tai tikrai ne tie žmonės, kuriems labiausia reikia pagalbos. Tie, kuriems reikėtų padėti, dažniausiai nedrįsta pasikalbėti.
Namai – Šiauliuose
– Jūsų biografijoje minima, kad dirbote Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose. Kuris miestas yra jūsų namai? Ar žmonai nesunku taip blaškytis po Lietuvą?
– Žmonai nėra lengva, ji dirba labai atsakingą darbą valstybės tarnyboje. Šeima kenčia, visas gyvenimas – nelengvas. Kai augo vaikai, aš nedaug prisidėjau juos auklėjant. Tada dirbau Panevėžyje. Šiauliai, ten turiu namus. Dabar su šeima gyvename Klaipėdoje, nuomojamės būstą. Važinėti dvi valandas iš Šiaulių į darbą Klaipėdoje – varginantis dalykas, o ir nesaugu. Kol atvažiuoji iš Šiaulių iki jūsų, oras pasikeičia tris kartus. Pagaunu save sakydamas, kad Klaipėda dar nėra sava, bet pamažu pratinuosi.
Didžiąją tarnybos laiko dalį dirbau organizuoto nusikalstamumo tyrimo padaliniuose, mačiau, kaip žmonėms buvo baisu ir nesaugu.
– Ar savo vaikams patarėte rinktis policininko profesiją?
– Sūnus klausė, nes norėjo tapti pareigūnu. Pažinodamas jį patariau to nedaryti, nes tai – ne jo kelias. Patariau, bet griežtai nesakiau, ir jis pasirinko kitą profesiją. Dukrai panašių klausimų nekilo, ji pati nusprendė studijuoti mediciną.
– Dar neseniai buvo sakoma, kad policininkas ir nusivilkęs uniformą yra policininkas. Ar sutinkate su tuo?
– Manau, kad po darbo pareigūnas yra tiesiog žmogus, jis gali ir suklysti. Turime pripažinti – nesame šventieji. Pirmiausiai esame žmonės, profesija neturėtų mūsų pakeisti.
Kai kurie tabu tampa norma
– Mūsų krašte labai negirdėta jūsų pavardė. Gal esate domėjęsis jos kilme?
– Taip, ji reta, ieškojau šaknų, bet neradau. Pirmasis pasaulinis karas mano gimines, kaip ir daugelį, labai išblaškė, kažkas išvažiavo į užsienį, kažkas į Rusiją. Genealoginis medis nutrūkęs. Klausiau ir savo senolių, bet ir jie į šį klausimą neatsakė. Labai retai, bet kartais išgirstu savo pavardę ir kitose Lietuvos vietose. Juk buvo laikai, kai žmonės keitė savo duomenis, ne tik savo gimimo metus, bet ir koregavo pavardes, kad išvengtų paėmimo į rekrūtus ir kitų sunkumų.
– Jūsų ranką puošia didelė tatuiruotė. Kas joje vaizduojama? Matyti raitelis su vėliava. Ar tai vaizdas iš tautos praeities?
– Tai yra mano aistros istorijai atvaizdas. Visa Lietuvos istorija – ištisi karai nuo pat Mindaugo laikų. Juk ir šiandien gyvename šalia karo. Turiu ir daugiau tatuiruočių, bet tai asmeniniai dalykai. Tai – saviraiška. Man patinka žmonės, kurie daro tatuiruotes arba jas turi. Patinka girdėti, ką jie kalba, jie dažniausiai turi savo įdomią filosofiją, suvokimą, yra puikūs psichologai. Tai yra dalis gyvenimo. Sovietmečiu visi turėjo būti vienodi ir pilki, nors nebuvome ir nebūsime tokie pat, tokia yra žmogaus prigimtis.
– Kaip mama reagavo į tatuiruotes?
– Teko jai paaiškinti, kad laikai keičiasi, tai, kas buvo tabu, tampa norma, keitėsi laisvės sąvoka, saviraiškos galimybės. Ar ji pyktų, ar nepritartų, jau nebesvarbu.
– Ant kaklo nešiojate vėrinį. Kas tai?
– Tai – gintaras, gauta dovana. Man gintaras – lietuvių simbolis. Kai užsienyje tenka pasakoti, kad tai – mūsų auksas, kartais tenka užtrukti, kol tai išaiškinu. Galime didžiuotis tuo, ką turime geriausio ir gražiausio.
Gyvenimo aistra – knygos
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Pirmiausiai, aš jo nedaug turiu. Esu iš tų, kuriems patinka skaityti. Didžioji mano gyvenimo aistra – knygos. Neretai grįžtu prie tų, kas seniai skaityta, pavyzdžiui, „Altorių šešėly“ dabar supratau visai kitaip, nei būdamas mokinys. Prie kai kurių knygų grįžtu kasmet – E. M. Remarque’as, E. Hemingway’us, kai noriu pasikelti nuotaiką – Ch. Bukowskis. Sportuoju. Mėgstu teatrą. Jau patyriau, kad gauti bilietus į Klaipėdos dramos teatrą, nėra paprasta.
– Esate dirbęs ir Žemaitijoje, Telšiuose. Ar suprantate, ką žemaičiai kalba?
– Suprantu, tik kalbėti būtų sunku. Esu tikras aukštaitis iš Biržų. Man gražu, kad tokiame mažame mūsų krašte gausu tarmių. Vos už 100 kilometrų jautiesi atsidūręs kitame pasaulyje. Tai yra žavu ir brangintina. Lietuva nuo seno yra šalis, kur gyvena daug tautų su savo tradicijomis, ne tik kalbomis. Paradoksalu, kad dabartiniais laikais, kai maišosi viso pasaulio tautos, mes sugebame išlaikyti savo tapatybę. Policijoje nėra sunkumų bendraujant, žaviuosi, kad kiekviename komisariate matau įdomių žmonių.
(be temos)
(be temos)
(be temos)