RESPUBLIKINĖS KLAIPĖDOS LIGONINĖS ISTORIJA – SU PASLĖPTAIS KODAIS

Uostamiesčio ir aplinkinių regionų gydymo įstaigų pramotė – taip apibūdinama Respublikinė Klaipėdos ligoninė, šią savaitę švenčianti 90 metų jubiliejų. Įveikusi ne vieną sunkmetį, ligoninė šiandien gali didžiuotis pasiektais laimėjimais, medicinos profesionalais ir užtarnauta pacientų meile.

Išbandymai užgrūdina

Dažniausiai tyliai paminėdavę garbingas sukaktis, šiemet Respublikinės Klaipėdos ligoninės komanda tikina turinti progą švęsti garsiai.

„Šiandien, praėjus sudėtingam pandemijos laikotarpiui, galime pasidžiaugti, kad sustiprėjome, įgavome daugiau patirties, kuri dar labiau suvienijo mūsų ligoninės komandą. 90 metų – ne tik puiki proga priminti apie savo istoriją kitiems, bet ir pasidžiaugti pasiektais laimėjimais“, – sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktorius, Nusipelnęs Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojas Darius Steponkus.

Pernai ir šiemet Respublikinė Klaipėdos ligoninė Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime pripažinta geriausia šalyje pagal kokybės ir efektyvumo vertinimo rodiklių rezultatus.

Pernai ir šiemet Respublikinė Klaipėdos ligoninė Valstybinės ligonių kasos ir Sveikatos apsaugos ministerijos tyrime pripažinta geriausia šalyje pagal kokybės ir efektyvumo vertinimo rodiklių rezultatus.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės chirurgų profesionalumą įvertino net galingiausios pasaulio valstybės vadovas. JAV prezidentas Donaldas Trampas ligoninės Pilvo ir endoskopinės chirurgijos skyriaus vedėjui Nerijui Kaseliui atsiuntė asmeninę padėką. N. Kaselis, vienas pirmųjų ar net pirmas pasaulyje atlikęs keletą sudėtingų operacijų, JAV prezidento dėmesio sulaukė, atlikęs operaciją buvusio Niujorko mero sūnaus uošvei.

Pasak vadovo, ligoninė daug dėmesio ir investicijų skiria modernios įrangos atnaujinimui, naujų technologijų įsigijimui, tad esama nemažai sričių, kuriose pirmaujama ne tik Lietuvoje, Baltijos šalyse, bet ir Europoje. Be šių pasiekimų ligoninė gali pasidžiaugti išskirtine savo aura, bendravimo kultūra ir pagarba pacientui – šios vertybės susiformavo per devynis istorinius dešimtmečius.

Analizuodamas praeities įvykius, D. Steponkus pastebi, kad istorija kartojasi. Tie įvykiai, kurie vyko prieš 90 metų, kartais primena dabartinius laikus. Būtent tai leidžia suprasti vadovaujamos gydymo įstaigos svarbą ne tik Klaipėdai, bet ir visam Vakarų Lietuvos regionui.

Optimizmas: „Šis jubiliejus lyg repeticija prieš didžiąją šventę. Norime, kad per 100-ąjį jubiliejų turėtume dar daugiau kuo pasidžiaugti“, – sakė direktorius D. Steponkus. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Palygino su elitiniu daliniu

„Kaip rodo istorijos faktai, mūsų ligoninei nuolat atitenka flagmano vaidmuo. Ligoninė įkurta vokiečių krašte, kur dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau lietuviams čia nebuvo paprasta. Čia darbą pradėjo savo srities profesionalai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Panašią paralelę būtų galima išvesti iki šių dienų, kai vyksta ligoninių sujungimai. Mes primename elitinį kariuomenės dalinį, kuris nėra didelis, bet prireikus gali išspręsti visas bėdas“, – mano dabartinis ligoninės vadovas.

Kaip rodo istorijos faktai, mūsų ligoninei nuolat atitenka flagmano vaidmuo. Ligoninė įkurta vokiečių krašte, kur dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai, tačiau lietuviams čia nebuvo paprasta.

Taip jau buvo nutikę per pandemiją, kai didžiosioms uostamiesčio ligoninėms nebepajėgus priimti naujų pacientų ir sustabdžius veiklą aplinkinių rajonų gydymo įstaigoms, Respublikinė Klaipėdos ligoninė liko viena mūšio lauke.

„Pirmoji pandemijos banga gal labiau priminė treniruotę, kai skrupulingai laikėmės visų epidemiologinio saugumo reikalavimų, tačiau pacientų nebuvo daug. Per antrąją pandemijos bangą COVID-19 pacientams teko užleisti visą ligoninės korpusą. Galime didžiuotis, kad puikai atlaikėme pandemiją. Komanda susitelkė ir su didžiuliu atsidavimu dirbo daugiau nei reikalaujama“, – prisiminė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kundrotas.

Atsakomybė: „Jaučiame didžiulę atsakomybę prieš visuomenę, tad norisi tą lygį išlaikyti ir siekti dar aukštesnių dalykų“, – sakė pavaduotojas M. Kundrotas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Atidavė duoklę istorijai

Pradėdama šventinius renginius, ligoninė pirmiausia duoklę atidavė savo istorijai – nuo 1934 m. prie ligoninės veikė Gailestingųjų seserų kursai, tapę slaugos mokslo ištakomis Klaipėdos krašte.

„Neįsivaizduoju šventinio renginio be duoklės mūsų ligoninės istorijai“, – apie jubiliejaus išvakarėse slaugytojoms surengtą konferenciją sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja, Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Andželika Zavackienė.

Praėjusį penktadienį Respublikinė Klaipėdos ligoninė kartu su Klaipėdos valstybinės kolegijos Sveikatos mokslų fakultetu, kuriam pradžią taip pat davė ši įstaiga, surengė respublikinę mokslinę – praktinę konferenciją „Slaugos mokslas ir praktika: praeitis, dabartis ir ateitis“. Daugybę savo srities profesionalų sutraukusiame renginyje prisimintos gailestingųjų seserų kursus baigusios iškilios asmenybės, aptartos dabarties slaugytojų aktualijos, pažvelgta į tolimą ateitį bei slaugytojų laukiančius pokyčius. Į konferenciją buvo pakviesti šalies mokslo ir slaugos lyderiai.

Renginyje parodytas reportažas apie vyresnės kartos ir savo profesinį kelią Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje pradėjusius slaugytojus, kurie pasakojo apie pasirinkto darbo motyvus, slaugytojo svarbą sveikatos priežiūros sistemoje, ką slaugytojai turi nuveikti, kad slaugytojo profesija taptų patraukli, kaip įsivaizduoja ateities slaugytoją. A. Zavackienė pabrėžė, kad renkantis slaugytojo profesiją labai svarbus pašaukimas.

„Slaugytojų parengimas jau dabar keičiasi. Į mokymo programas įtraukiamos pažangiosios technologijos: kaip slaugoje pritaikyti robotiką, dirbtinį intelektą, telemediciną. Atvykę praktikai studentai į mūsų įstaigą visa tai gali išbandyti realioje aplinkoje, nes RKL slaugytojai savo kasdieninėje veikloje taiko ne tik įvairias inovatyvias slaugos priemones, bet ir technologijas, kurios padeda užtikrinti ne tik kokybišką, bet ir į pacientą orientuotą slaugą. Tačiau pats svarbiausias dalykas visada išliks: dėmesys, žmogiška šiluma, empatija ir gebėjimas bendrauti su pacientu“, – įsitikinusi direktoriaus pavaduotoja.

Nuostata: pavaduotoja A. Zavackienė įsitikinusi, kad slaugytojos darbe pašaukimas yra būtinas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Turėjo kelis tikslus

Prisimindamas ligoninės ištakas, Respublikinės Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotojas, Nusipelnęs Lietuvos gydytojas Zigmas Juzumas pasakojo, kad naujos ligoninės atidarymas turėjo kelis tikslus, ne tik teikti medicinos pagalbą lietuviškai kalbantiems gyventojams.

Po 1923 m. sukilimo Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, medicinos pagalbą čia vis dar reglamentavo buvusios Vokietijos imperijos dekretai, laisva gydytojo praktika galėjo verstis tik Vokietijos universiteto diplomus turintys gydytojai, daugiausia ne lietuvių tautybės. Dėl medicinos paslaugų brangumo, kalbinio barjero, gydytojų kabinetų ir ligoninių stokos, Klaipėdos bei Šiaurės vakarų Lietuvos krašto gyventojams lietuviams medicinos pagalbą gauti buvo sunku.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininko daktaro R. Šliūpo iniciatyva 1931 m. nutarta Klaipėdoje pastatyti gerai įrengtą ligoninę. Lėšas statyboms skyrė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninė atidaryta 1933 m. birželio 20 dieną.

Padėjo „sugriauti sienas“

„Vertinant ligoninės istoriją, ji visada buvo kaip šviesulys. Tai jau užkoduota jos sumanyme. Ligoninė buvo kaip jungiamasis ryšys tarp Klaipėdos ir Žemaitijos. Klaipėda tuomet buvo kaip autonominis miestas, Žemaitijoje priimamas kaip užsienio kraštas, kur nebuvo įprasta ieškoti pagalbos. Nors po sukilimo nebeliko fizinio barjero, bet lietuvių galvose buvo išlikusi moralinė siena.

Nepaisant vietos medikų pasipriešinimo, į ligoninę siekta pritraukti aukštos kvalifikacijos specialistus. Čia buvo teikiamos aukštos kvalifikacijos gydymo paslaugos, kurių tuomet trūko Klaipėdoje. Svarbus buvo ir tautinis motyvas, turėjęs didžiulę reikšmę ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir visam Žemaitijos regionui.

Už Raudonojo Kryžiaus pinigus pastatytos ligoninės tikslas buvo skatinti lietuvybę, kad lietuviškai kalbantys gyventojai galėtų gauti paslaugas gimtąja kalba. Kitoje miesto gydymo įstaigoje lietuviai buvo pašiepiami dėl savo kalbos, laikomi antrarūšiais. Ligoninė taip pat padėjo prisijaukinti patį miestą, parodė, kad čia galima rasti darbo uoste ar kur kitur“, – praeitį nušvietė Z. Juzumas.

Tapo medicinos židiniu

Pirmaisiais ligoninės gyvavimo metais pagal tuometę statistiką buvo nedaug pacientų, atvažiuojančių iš kitų rajonų. Kasmet šis procentas vis labiau didėjo – lietuviai įvertino gimtąja kalba teikiamas aukšto lygio medicinos paslaugas.

Įstaiga turėjo 100 lovų, veikė 3 skyriai: vidaus, moterų ligų ir chirurgijos. 1936 m. buvo įkurtas ausų-nosies-gerklės skyrius ir ambulatorija. Ligoninėje dirbo 12 etatinių gydytojų ir 20 gailestingųjų seserų bei akušerių. Ligoninė, kur nuolat gydydavosi apie 150 pacientų, buvo perpildyta. 1938 m. pradėtas statyti gydomojo korpuso ketvirtas aukštas, kuris liko neužbaigtas dėl Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos. Po jos ligoninė netrukus buvo uždaryta.

Antrojo pasaulinio karo metais ligoninėje veikė karo jūreivių lazaretas. Vykstant mūšiams dėl Klaipėdos, ligoninės pastatas, kaip ir dauguma pastatų mieste, buvo gerokai apgriauti. Nuo 1945 m. sunkiomis pokario sąlygomis per labai trumpą laiką buvo nuveiktas milžiniškas darbas: suremontuoti pastatai, sukomplektuota minimali įranga ir inventorius, surinkti darbuotojai.

1945 m. pabaigoje savo veiklą atnaujino 50 lovų ligoninė, kuri gali būti laikoma visų Klaipėdos gydymo įstaigų pramote. Bėgant metams, ji augo, vystėsi ir plėtojosi, didėjo stacionaro lovų skaičius, daugėjo paslaugų profilių, buvo steigiamos poliklinikos, statomi priestatai. Keletą dešimtmečių ligoninė buvo vienintelė, teikianti kvalifikuotą ir specializuotą medicininę pagalbą ne tik Klaipėdos miesto, bet ir viso krašto, aplinkinių rajonų gyventojams, o rajono gydymo įstaigų medikams – metodinę, skubią ir planinę konsultacinę pagalbą.

Čia savo profesinį kelią pradėjo ar tęsė ne vienas garsus Lietuvos medicinos šviesuolis. Dalis jų vėliau tapo naujai įkurtų Klaipėdos ligoninių, kitų Lietuvos gydymo įstaigų vadovais ar savo srities lyderiais.

Balansavo ties išgyvenimu

Vieni sunkiausių ligoninei buvo 1987–2000 m., kai atsirado draudiminė medicina, teritorinės ligonių kasos, finansavimo pagal paslaugų kiekį ir paslaugų kvotavimo principai. Paaštrėjus konkurencijai tarp Klaipėdos ligoninių, net buvo spėliojama apie galimą senosios gydymo įstaigos uždarymą, prisidengiant sveikatos reforma.

Prie ligoninės valdžios vairo kartu su tuometiniu ligoninės vyriausiuoju gydytoju Romaldu Sakalausku, stojo ilgamečiai pavaduotojai – Zigmas Juzumas ir Salvinija Misikonienė.

„Gydymo įstaiga balansavo ties išgyvenimo riba. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau išlaikyti specialistus, paslaugų kokybę, mažėjo ir pačių pacientų. 2000 m. kartu su gydytoju R. Sakalausku atėjus į valdžią, mūsų tikslas buvo kiek įmanoma labiau stabilizuoti ligoninės veiklą“, – sunkų periodą prisiminė Z. Juzumas, ligoninėje dirbantis nuo 1990-ųjų metų.

Pasak pavaduotojo, tuomet buvo daroma daug sprendimų, kurie šiandien kažin ar sulauktų darbuotojų pritarimo – dauguma medikų, suprasdami itin keblią ligoninės finansinę padėtį dėl skiriamų lėšų stokos ir vėluojančių atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pasirašė prašymus sumažinti atlyginimus.

Nuo 1995 m. ligoninėje pradėjusi dirbti Salvinija Misikonienė į vadovaujančias pareigas atėjo sunkiausiu ligoninei laikotarpiu. Tuomet iš gydytojos ji turėjo tapti ir vadybininke. Prisiminusi šį sunkų laikotarpį ji net ir dabar nusipurto.

„Buvau pakviesta ir nebuvo jėgų atsisakyti. Kažkam reikėjo aukotis ir daryti tą sunkų darbą – padėti ligoninei išsigelbėti“, – sakė buvusi pavaduotoja, šiuo metu dirbanti Vidaus medicininio audito grupės vadove. Nors dauguma ligoninės medikų ją iki šiol vadina pavaduotoja.

Indėlis: „Norisi, kad ligoninėje išliktų demokratiška aplinka, o šventė būtų šilta ir draugiška, nepamirštant senųjų darbuotojų indėlio“, – tokiomis nuotaikomis ligoninės jubiliejų pasitinka S. Misikonienė. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Prijungs dar vieną įstaigą

„Akivaizdu, kad personalui reikėjo suremti pečius. Intensyviai kūrėme įvairius projektus kaip ką nors pastatyti, rekonstruoti, reformuoti ir panašiai. Taip atsirado papildomų lėšų, už kurias galėjome įsigyti modernesnės įrangos, tad natūraliai pradėjo gerėti bei daugėti paslaugų kokybė ir kiekis. Po truputį tapome konkurencingi kitoms ligoninėms, o tada prasidėjo kiti etapai“, – pasakojo Z. Juzumas.

Prie ligoninės buvo prijungtas Odos ir veneros ligų dispanseris, paskui – Skuodo, Tuberkuliozės ir Psichiatrijos ligoninės. Taip ligoninė tapo daugiaprofiline gydymo įstaiga, šiandien teikianti beveik visas tretinio – aukščiausio – lygio gydymo paslaugas.

Iki metų pabaigos ligoninė pasipildys dar vienu nauju filialu bei praplės savo padalinių geografiją – dabar vyksta daug politinio triukšmo sukėlusio poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ Palangoje prijungimo procesas. Šiuo metu gydymo įstaiga turi 3 filialus ir 5 padalinius.

„Taip, pakilome kaip feniksas iš pelenų ir atsidūrėme tarp lyderių. Dabar skiriame didžiulį dėmesį paslaugų kokybei, modernios aparatūros įsigijimui. Mes pirmieji Lietuvoje įsigijome kompiuterinį tomografą, pirmieji Baltijos šalyse – 3 teslų magnetinio rezonanso tomografą. Aukštosios technologijos leidžia gerinti paslaugų kokybę, specialistams – tiksliau diagnozuoti, taikyti daugiau gydymo metodų ir patiems tobulėti kaip profesionalams. Žodžiu, močiutė nesensta“, – aiškino Z. Juzumas.

Praeitis: „Ligoninė buvo kaip jungiamasis ryšys tarp Klaipėdos ir Žemaitijos“, – istoriją priminė pavaduotojas Z. Juzumas. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Močiutė ir įvaizdis

Ligoninė gali būti laikoma visų Klaipėdos gydymo įstaigų pramote. Tad kalbantis apie ligoninės praeitį ir dabartį su administracijos vadovais, neišvengėme močiutės leitmotyvo.

„Gal, kai tai močiutei nurišime skarelę, paaiškės, jog tai jauna ir graži moteris?“ – retoriškai klausė direktorius, kalbėdamas apie ligoninės modernizavimą ir vis aktyviau naudojamas išmaniąsias technologijas.

„Ar tikrai močiutė? Mūsų ligoninė savo dvasia – jauna ir moderni gydymo įstaiga, puikiai žinoma, populiari, mėgstama pacientų, tad optimistiškai žvelgiame į ateitį. Mes mokame ir galime dirbti, potencialo turime, tik tegul niekas netrukdo“, – sakė pavaduotojas M. Kundrotas.

Kolegai antrino Salvinija Misikonienė, prisimindama ligoninės ištakas: „Iš pradžių, per pirmuosius ligoninės gyvavimo metus, čia dirbusiems specialistams reikėjo užsitarnauti lietuvių pasitikėjimą. Dabar jau savo vardą esame užsitarnavę – tai rodo pacientų apklausos ir skundų analizė. Galime pasidžiaugti, kad pacientų esame mylimi už kokybiškas paslaugas“, – pastebi S. Misikonienė.

Pasak Vidaus medicininio audito grupės vadovės, pagal kiekybinius ir kokybinius rodiklius ligoninė užima aukštas pozicijas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir šalyje.

„Per tuos metus, kai dirbu šioje ligoninėje, pasiektas didžiulis šuolis technologijose, operacijose, tyrimuose. Medikai nuolat tobulėja bei kelia kvalifikaciją, taip pat išlieka pagarbus požiūris į pacientą“, – teigiamus pokyčius pastebi S. Misikonienė.

Garsėja draugiška atmosfera

Direktorius D. Steponkus pasidžiaugė puikiai dirbančia komanda. „Kartu su pavaduotojais esame tobula komanda – galėtume vadovauti bet kuriai Europos klinikai. Šiandien mūsų ligoninės stiprybė – čia dirbantys aukštos kvalifikacijos specialistai. Kai kiti verkšlena dėl specialistų stokos, mes galime pasidžiaugti jų turintys tiek, kiek reikia. Tai ne vieną dešimtmetį formuotos kultūros rezultatas. Stengiamės, kad kiekvienas jaustųsi svarbus: ir darbuotojas, ir pacientas. Žinoma, kartais nutinka visko“, – atviras ligoninės vadovas.

Ligoninė ne kartą keitė pavadinimą, tačiau tam tikros tradicijos išlieka. Ji ne vieną dešimtmetį žinoma dėl aukštos bendravimo kultūros bei pagarbos. Paklausti, kaip pavyksta tai išsaugoti, ligoninės administracijos vadovai turėjo skirtingus atsakymus.

„Gal taip buvau auklėta, kad geru žodžiu bei gerumu pasieksi daugiau nei botagu? Taip, esame puiki komanda. Nė karto nesame susipykę. Visada vienas kitą palaikome. Džiaugiuosi, kad per tiek metų išliko geri santykiai, vyrauja draugiškas požiūris ir vienas kito palaikymas, tad norisi švęsti, pabūti visiems kartu, pasidžiaugti“, – sakė S. Misikonienė.

Tą ypatingą tarpusavio atmosferą pajaučia ir kasmet ateinantys jauni specialistai, noriai liekantys dirbti ligoninėje, tad vyksta natūrali kartų kaita.

S. Misikonienė pastebi, kad pradėjus gyvuoti elektroninei sistemai daugiau sulaukiama pacientų padėkų, gerų žodžių, kurie paglosto širdį ir prilygsta maloniam atlygiui už sunkų darbą.

M. Kundroto manymu, draugiška ir pagarbi atmosfera užkoduota ligoninės istorijoje. „Gal čia mistika? Lietuvos šviesuolių, įkūrusių šį medicinos centrą, įkvėpta dvasia metai iš metų driekiasi iki šių dienų. Istorija užkoduoja ir ateities darbams. Tą ypatingą dvasią, bendravimo kultūrą kuria žmonės. Jaučiame didžiulę atsakomybę prieš visuomenę, tad norisi tą lygį išlaikyti ir siekti dar aukštesnių dalykų“, – samprotavo M. Kundrotas.

Pavaduotojas atviras: ypatingą ligoninės dvasią pajuto dar būdamas medicinos studentu, kai atliko praktiką, ir visada svajojo čia sugrįžti. Nors svajonės išsipildymas užtruko beveik 20 metų, niekada nesigailėjo tapęs pavaduotoju šioje ligoninėje.

Paantrindama kolegai, A. Zavackienė taip pat priminė istorines ištakas. Pirmoji ligoninės vyriausioji gailestingoji sesuo buvo Maja Tulytė, kuri ypač daug pastangų įdėjo į šios ligoninės veiklą ir gailestingųjų seserų rengimą. 1936 m. ją pakeitė gailestingoji sesuo Veronika Monkutė, kuri buvo ir gailestingųjų seserų mokyklos direktorės pavaduotoja. Abi jos dėstė slaugymo kurso dalį ir gailestingųjų seserų teises bei pareigas.

Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus gailestingųjų seserų kurso ne tik pirmoji, bet pažangiausia absolvente tapo Elena Giniotaitė–Grudzinskienė. Dirbdama ligoninėje ji mokė slaugytojas būti vienodai dėmesingoms visiems ligoniams, nepaisant, kad skyriuose buvo trys ligonių aptarnavimo klasės ir ypatingą dėmesį skyrė gailestingosios sesutės išvaizdai ir jos gebėjimui suprasti ligonio vidinį pasaulį.

Atmintis: ligoninė ne kartą keitė pavadinimą, bet dauguma klaipėdiečių ją iki šiol vadina Raudonojo Kryžiaus ligonine. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Nuo įkūrimo – aukšta kartelė

Pasak pavaduotojos A. Zavackienės, nuo ligoninės įkūrimo personalui buvo keliama aukšta kartelė: pirmasis ligoninės vadovas gydytojas Juozas Ciplijauskas, supratęs, kad reikia ne tik aukštos kvalifikacijos gydytojų, bet ir slaugytojų, vyresniąsias gailestingąsias seseris siųsdavo stažuotis į gailestingųjų seserų slaugos pradininkės Florence Nightingale tobulinimosi kursus, Londone.

„Mes privalome tęsti šią tradiciją, – įsitikinusi A. Zavackienė. – Kai prieš 17 metų atėjau čia dirbti, reikėjo daug ką nuveikti, nebuvo nuo ko atsispirti. Kai pats labai stengiesi, įdedi daug darbo, komanda tai matydama, tave palaiko. Per tuos metus su slaugos komanda labai užaugome. Šiandien drąsiai galiu sakyti – galime didžiuoti tuo, kad mūsų slaugytojai dirba su naujausiomis slaugos inovacijomis ir technologijomis, pradedant nuo pacientų priežiūros iki slaugos intervencijų atlikimo, o pacientai džiaugiasi kokybiškomis slaugos paslaugomis“.

Pasak pavaduotojos, norėdami atlikti praktiką šioje ligoninėje studentai iš anksto rezervuoja vietas. Studentai ir ką tik įsidarbinę slaugytojai nuo pirmos darbo minutės jaučiasi lygiaverčiais komandos nariais. „Nebijau tai viešai deklaruoti, nes tokia yra tiesa. Kiekvienas slaugytojas, kuris šiandien dirba mūsų ligoninėje, prieš priimant į darbą su kiekvienu kalbuosi asmeniškai. Tad atsirenkame ir užsiauginame pačius geriausius specialistus. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi tvirta ir kompetentinga mūsų slaugytojų komanda“, – džiaugėsi A. Zavackienė.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės slaugytojų profesionalumą patvirtina ir apdovanojimai. Daktaro J. Ciplijausko vardo premiją, kuri buvo skiriama nuo 2000 m. savo darbu nusipelniusiam Klaipėdos krašto slaugytojui ir baigusiam Klaipėdos valstybinę kolegiją arba Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakulteto studentui, pasižymėjusiam slaugos moksle, iš 13 laureatų yra pelniusios net 6 ligoninės buvusios ir esamos slaugytojos. Paskutinioji premija 2013 m. buvo įteikta A. Zavackienei. Tradicija nutrūko mirus premijos steigėjai Birutei Ciplijauskaitei, gyvenusiai Amerikoje ir palaikiusiai glaudžius ryšius su Klaipėdos medikais.

Įtaka: pasak ligoninės administracijos, buvusių kolegų dėka šiandien galima džiaugtis ir didžiuotis kokybiškas paslaugas teikiančia gydymo įstaiga. Vytauto Liaudanskio ir ligoninės nuotr.

Su kokiomis mintimis pasitinkate jubiliejų?

Direktorius Darius Steponkus: „Su pačiomis gražiausiomis ir šviesiausiomis mintimis. Mūsų rezultatai – puikūs, perspektyvoje – daug naujų planų, tad jubiliejų pasitinkame šventinėmis nuotaikomis. Šis jubiliejus lyg repeticija prieš didžiąją šventę. Norime, kad per 100-ąjį jubiliejų turėtume dar daugiau kuo pasidžiaugti“.

Direktoriaus pavaduotojas Zigmas Juzumas: „Jubiliejus – asmeninis ar įstaigos – tam tikras laikas, kai atsisuki atgal ir įvertini pasiekimus. Tai savotiškas permąstymų ir įsivertinimo laikas: progresuoji ar regresuoji? Ši ligoninė visada žengia tik į priekį, ir nežada sustoti“.

Vidinio medicininio audito skyriaus vadovė Salvinija Misikonienė: „Kasmet paminėdavome ligoninės sukaktį, bet šventės būdavo kuklios dėl taupymo ar iškilusių problemų. Šių metų jubiliejus – didelis įvykis. Dabar esame finansiškai stabilūs, neturime skolų, dirba puiki komanda, esame mylimi pacientų. Norisi, kad ligoninėje išliktų demokratiška aplinka, o šventė būtų šilta ir draugiška, nepamirštant senųjų darbuotojų, įdėjusių savo indėlį į ligoninės kūrimą“.

Direktoriaus pavaduotoja Andželika Zavackienė: „Ligoninės istorijoje palikti gilūs pėdsakai, tad ir mes turime stengtis išsilaikyti toje viršūnėje daug metų!“

Direktoriaus pavaduotojas Mindaugas Kundrotas: „Turime kuo didžiuotis. Iki tol vis kas nors sutrukdydavo švęsti. Kai pagalvoji apie istorines aplinkybes, šis ligoninės jubiliejus labai reikšmingai susijęs su Klaipėdos krašto prijungimo šimtmečiu. Ligoninė įkurta kaip medicinos centro židinys iš noro tapti didžiosios Lietuvos dalimi. Tad mes esame kaip ir pasekmė to, ką šiemet švenčia Klaipėda ir visas Klaipėdos kraštas, įžengiantis į naują dešimtmetį. Lauksime šimtmečio!“