Romantiškai skambančios profesijos atstovas Romanas Kmita savo gyvenimo vingių nesutalpintų į vieną knygą. Bajorystės dokumentus turintis vyras niekada nebuvo komunistas, bet tarybiniais metais naudojosi išskirtinėmis privilegijomis ir turėjo diplomatinį pasą.
R.Kmita atėjo į redakciją atsiliepęs į raginimą dienraščio 65-mečio proga atnešti kuo senesnį išsaugotą laikraščio numerį. 1974 m. rugsėjo 28-osios laikraščio vedamasis vadinosi "Bendras tikslas". Ant viršelio puikavosi tada jauno dokmeisterio R.Kmitos nuotrauka.
Sutaupė 174 000 rublių
– Gerbiamas Romanai, ką ypatingo buvote nuveikęs, kad laikraštis apie jus parašė vedamąjį?
– Tada dalyvavau visos Tarybų Sąjungos išradėjų konkurse, pateikiau racionalizacinį pasiūlymą ir laimėjau. Sugalvojau, kaip apsaugoti ąžuolinius kilblokus, kad jie ne taip greitai lūžtų. Mano pasiūlymas sutaupė 174 tūkst. rublių. Tada tai buvo tikrai nemenki pinigai. Po to buvau porai metų pasiųstas dirbti į Jugoslaviją. Pamačiau pasaulio. Tais laikais, kai čia gyvenome uždari nuo viso pasaulio, ten turėjau diplomatinį pasą, galėjau be kliūčių važinėti į Italiją.
– Vadinasi, jūsų labai svarbi profesija. Gal galite daugiau papasakoti, ką reiškia būti dokmeisteriu?
– Tai labai atsakingas ir pavojingas darbas. Uoste mus pažįsta visi. Klaipėdoje dabar yra likę penki dideli ir du maži dokai. Kiekvienas jų turi savo komandą, kuriai, lyg laivui kapitonas, vadovauja dokmeisteris.
– Ar tokiame darbe būna netikėtumų?
– Ir dar kiek. Prieš kelerius metus buvo labai atšiauri žiema. Filipiniečiai kėlė laivą į doką remontui. Į balasto tankus jie pylė vandenį, bet sušaldė jį ir ledai nepasiekė balastų tankų dugno. Laivas pasviro. Tada visų akys buvo pilnos baimės. Galėjo ir nelaimė atsitikti. Ledus teko šildytuvais tirpinti.
Kariuomenė – kaip tremtis
– Tai reta profesija? Kaip sumanėte tapti dokmeisteriu?
– Reta. Klaipėdoje dabar esame penki. Du iš mūsų – vyresni nei 70 metų. O ir man jau 66-eri. Profesiją įgijau po mokslų Klaipėdos politechnikume dar kiek pasimokęs Kaliningrade. Iš tiesų po mokyklos įstojau į Politechnikos institutą. Pasimokiau porą kursų ir perėjau į Žemės ūkio akademiją. Taip tikėjausi išvengti tarnybos sovietų kariuomenėje. Bet atsitiko priešingai. Teko tarnauti atšiauriausiame kampe, gerokai už Murmansko, Troškimų kyšulyje, ten, kur tremdavo lietuvius. O juk mano šeima tik per plauką išvengė tremties.
– Vadinasi, pabėgote nuo tremties, bet už poliarinio rato teko pabūti vėliau, jau suaugusiam?
– Būtent taip ir atsitiko. Kadangi 1944 m. gimusių vaikinų tada buvo mažai ir trūko šauktinių į būtinąją karinę tarnybą, akademijos studentams išimtis buvo panaikinta. Maža to, mus sukvietė į karinį komisariatą, uždarė ir jėga išsiuntė tarnauti. Ten mane paskyrė plaukiojančios poliakalės meistru, nes jau turėjau šiokį tokį išsilavinimą. Poliarinės naktys, neišauštančios po pusmetį, šaltis, spaudžiantis iki 60 laipsnių, daugybė kitų įspūdžių liko iš tarnybos kariuomenėje. Kai užeidavo pūga, į valgyklą eidavome įsikibę trosą, kad vėtra nenupūstų. Už dalinio teritorijos neišeidavome. Ypač pavojinga būdavo pavasarį. Juk per žiemą prisnigdavo iki dviejų metrų. Į tokį tirpstantį sniegą įsmukęs gali prasmegti amžiams. Aplinkui – daugybė ežerų, bet nė viename neteko išsimaudyti, nes amžinojo įšalo žemėje tai neįmanoma. Tarnavau trejus metus. Užsigrūdinau. Grįžau nepražuvęs ir net užsidirbęs nemažai pinigų. Parsivežiau 6 tūkst. rublių.
Pasirašė, kad nekalbės
– Po tarnybos į Žemės ūkio akademiją negrįžote?
– Ne. Klaipėdoje politechnikume mokiausi laivų statybos ir remonto. Nuo tada mano gyvenimas susijęs su uostu. Esu dirbęs trijose darbovietėse: Bandomojoje laivų remonto įmonėje, pašto dėžute sovietmečiu vadintoje karinėje laivų statykloje, o dabar dirbu bendrovėje "Vakarų laivynas", kuri yra antrinė Vakarų laivų gamyklos įmonė.
– Dabar ne kiekvienas žino, koks tarybinių laikų unikumas buvo įmonės, pavadintos pašto dėžutės numeriu. Kokioje jų teko dirbti?
– Tai buvo toli Rusijoje veikusios laivų statyklos padalinys. Ten būdavo statomi mažieji žvejybiniai traleriai. Vėliau upėmis per Viatką, Kamą, Volgą, Rybinsko telkinį, Ladogą, Šiaurės jūrą jie pasiekdavo Klaipėdą ir čia būdavo baigiami ruošti darbui. Mes šiuose laivuose įrengdavome antiradarinę medžiagą, gaminome itin lengvus baldus, narų katerius, valtis ir daugybę kitų dalykų, kurie tada buvo itin slapti. Buvome pasirašę, kad apie darbą už įmonės ribų nekalbėsime.
– Bet tokių įmonių darbuotojai gyveno kitaip nei kiti. Ar tai tiesa?
– Kadangi buvau viršininko pavaduotojas, o vėliau ir viršininkas, turėjau daugybę privilegijų. Pavyzdžiui, turėjau raštą, kurį pamatę oro uostų ar geležinkelio stočių darbuotojai turėdavo iškart parduoti bilietą, o viešbučių – apgyvendinti. Turėjau tarnybinį transportą. Į Jugoslaviją keliavau su mėlynu pasu. Jis buvo prilyginamas diplomatiniam pasui, kurio turėtojo muitininkai neturėjo teisės tikrinti. Įdomiausia, kad nebuvau komunistų partijos narys. Kaip ir mano mama, iki pat pensijos dirbusi darželio vedėja, nebuvo partinė. Pamenu, kartą mano valdžia Rusijos gilumoje nustebo, kad neturiu partinio bilieto. Viršininkas jau norėjo liepti stoti į komunistus, bet pavaduotojas numojo į mane ranka ir pasakė: "Ko iš jo norėti, jis gi lietuvis".
Bajoryste nesipuikuoja
– Užsiminėte, kad vaikystėje tik per plauką išvengėte tremties. Vadinasi, galėjote būti vertinamas kaip nepatikimas?
– Esu kilęs iš garsios Kmitų giminės. Mano senelis buvo caro armijos karininkas, šeima turėjo daug žemės. Mama tarpukariu dirbo pedagoge. Gyvenome Kelmės rajone, Lioliuose. Po karo iš Kaliningrado srities dažnai atvažiuodavo toks rusų karininkas Valentinas Lekarevas, pirkdavo maisto produktų. Kadangi namiškiai mokėjo rusiškai, su juo susidraugavo. Jis sužinojo, kad mūsų šeima yra ištremti numatytų žmonių sąrašuose ir mums apie tai pranešė. Tada pabėgome pradžioje į Pagėgius, vėliau į Saugas. Taip išvengėme tremties. Atgimimo laikais teta ištraukė kaime ant aukšto dešimtmečius slėptą dokumentą. 1904 m. Rusijos imperatoriaus įsaku mano seneliui suteiktas paveldimas bajoro titulas. Tarybiniais laikais buvo labai daug keistų dalykų. Kad ir mano uošvis, kuris turėjo 30 hektarų žemės ir galėjo būti išvežtas. Bet pokariu jų kaime vieną po kito nušovė kelis kolūkio pirmininkus. Daugiau vyrų nebuvo, todėl galiausiai juo tapti teko jam. Tada, kai man reikėjo ruoštis važiuoti dirbti į užsienį, saugumui reikėjo pranešti ne tik savo, bet ir uošvės mergautinę pavardę. Bet mano šeimos praeitis jiems taip ir neužkliuvo.
– Ar jaučiatės esąs bajoras?
– Žinoma, nepamirštu, kad tai yra mano šeimos istorija, bet į jokias bajorų sąjungas stoti neketinu. O kam?
Vaikus užaugino vienas
– Ar tada, kai dirbote Jugoslavijoje, nebuvo klusi mintis pabėgti į Vakarus?
– Jei ir būtų kilusi, negalėjau taip pasielgti. Juk Klaipėdoje buvo likusi šeima, mama. Vėliau turėjau galimybę važiuoti dirbti į Maroką, bet būtent tada mirė mano žmona. Likau su dviem dar nedideliais sūnumis. Turėjau jais pasirūpinti.
– Ar sunki buvo našlio dalia?
– O ką darysi, jei taip gyvenimas surėdo. Mano mama padėjo užauginti vaikus. Esu jai už tai labai dėkingas. Netrukus švęsime jos 90-metį. Didžiuojuosi ja. Iki šiol mama yra palyginti sveika ir labai šviesaus proto. Gal todėl, kad turėjau tokią pagalbininkę, neskubėjau ieškoti kitos moters. Aišku, pažinojau ne vieną, bet džiaugiuosi, kad nepadariau kvailystės. Dabar turiu labai protingą moterį. Gyvenime labai svarbu, kad kasdien šalia būtų suprantantis, išmintingas žmogus. Tada jautiesi laimingas.
Naujausi komentarai