Gyvenimas be dramų

Kai vis daugiau muziejų lankytojų dėmesį šiandien gaudo dideliais mirgančiais ekranais, virtualia ir papildyta realybe, Lietuvos jūrų muziejaus (LJM) direktoriaus pavaduotojas ir vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius Romualdas Adomavičius teigia, kad žvejo sodyboje Kopgalyje užtenka tiesiog sustoti, ramiai pabūti su savimi. Palyginti savo kasdienybę su XIX a. žmonių, gyvenusių pagal gamtos ritmą ir sugyvenusių su aplinka be įtampos, dramų, didelės skubos.

„Išgyventi Kuršių nerijoje nebuvo paprasta. Įsivaizduokite vien tai, kad žmonės turėjo keisti gyvenamąją vietą, nes kaimus tiesiog užpustydavo smėlis. Tačiau to niekas nevadino kataklizmu, o tiesiog prisitaikydavo. Svarbiausia buvo atsiremti į šeimą, bendruomenę, turėti pastogę ir tvirtą laivą, kuris užtikrintų judėjimą ir galimybę pasigauti žuvų. Laivas tarnaudavo 30 metų ar ilgiau, nes pats žvejas savo kurėną taisydavo ir prižiūrėdavo. Medinės burvaltės užtekdavo ištisai kartai. Nekildavo nerimo, kad laivas nemadingas, nestilingas ir dizainas paseno, taigi, reikia naujo. Palyginti, kaip dabar žmonės keičia savo transporto priemonę, nes turima tiesiog atsibodo ar nebeatrodo graži šalia naujų modelių“, – kalbėjo R. Adomavičius.

Kita vertus, pašnekovo teigimu, šiandien plaukimas laivu yra laikomas nuotykiu, pramoga, romantika.

O prieš šimtą metų susisiekimas kurėnais buvo nugairinta kasdienybė ir įprastų darbų dalis – nuo žvejybos iki kelionės į kitą marių krantą parsigabenti šieno.

Replika: senojo paveldo puoselėtojams pavyko pastatyti lygiai tokį patį kurėną, kokių prieš gerą šimtmetį buvo pilnos Kuršių marios. / R. Stropaus nuotr.

Verta apmąstyti vartojimą

Pasak muziejininko, anuomet žmonėms daug svarbiau buvo tiesiog darniai sugyventi su gamta ir ši kelionė prasidėdavo nuo pastangų geriau pažinti ir suprasti aplinką.

Ilgainiui žvejai tiesiog intuityviai jausdavo artėjančius gamtos virsmus ir būsimus reiškinius – iš debesų formų, paukščių elgsenos ar kitų ženklų nuspėdavo, kokio vėjo laukti, ar jis į tinklus atgins žuvų, ar, priešingai, negalėsi išplaukti dėl audros.

Svarbiausia buvo atsiremti į šeimą, bendruomenę, turėti pastogę ir tvirtą laivą, kuris užtikrintų judėjimą ir galimybę pasigauti žuvų.

„Dėl to žmogaus požiūris į gamtą buvo pagarbus, be jokio paslėpto noro ją valdyti ar pajungti savo tikslams. Šiandien tai – tarsi vartojimo kultūros giliai užpustyta vertybė“, – mano R. Adomavičius.

Muziejininkas tiki, kad etnografinė žvejo sodyba šiuolaikiniam žmogui padeda atsiriboti nuo triukšmo, leidžia pažvelgti į aplinką kitomis akimis.

Būtent kitokį požiūrį į vartojimą ir gamtą skatina šiemet Klaipėdoje Danės skvere birželio 21 d. organizuojamas festivalis „Savos bangos. Tvarios ateities kūrėjų laboratorija“.

Lietuvos jūrų muziejaus ir „Ignitis renewables“ iniciatyva rengiamas nemokamas festivalis sukuria atvirą erdvę aktyviems žmonėms ir jungia bendruomenes, kurioms rūpi mūsų planeta ir jos ateitis.

Pasak R. Adomavičiaus, festivalis, kaip ir apsilankymas žvejo sodyboje, suteikia impulsą ugdyti ekologinį visuomenės sąmoningumą ir skatina kurti tvarią ateitį kartu: mažiau vartoti, pakartotinai panaudoti ar perdirbti, naudoti žaliąją energiją.

Kasdienybė: žvejų šeima venterinėje valtyje Pakalnės upės pakrantėje XX a. ketvirtame dešimtmetyje. / LJM rinkinio nuotr.

Tvarumas – irgi paveldas

Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas pasakojo, kad antroje XIX a. pusėje žvejybai buvo taikomi reikalavimai – nustatomas tam tikras tinklo akies dydis, siekiant apsaugoti smulkias, dar neužaugusias žuvis.

Taip pat buvo ribojama žvejyba neršto metu. O iki Antrojo pasaulinio karo Kuršių mariose galiojo iš vokiečių paveldėta tvarka, kad vietinių žvejų burvaltės turi būti varomos vėjo, o ne vidaus degimo variklių.

Anot R. Adomavičiaus, šiek tiek paradoksalu, kad šiandien nuo iškastinio kuro naudojimo ir taršos mus gelbėja vėjas ir galimybė švariai generuoti elektros energiją.

„Tarsi pati gamta mums pašnibžda atsakymus į svarbiausius klausimus. Tereikia sustoti ir įsiklausyti, išsigryninti tikrąsias vertybes – lyg renkant gintarą iš jūros maurų ir akmenų“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dėl to Jūrų muziejaus rengiamas festivalis kviečia atsigręžti į Baltijos jūrą, būti jūros įkvėptiems keistis ir veikti, kelti klausimus, kaip suderinti Baltijos jūros ekosistemos išsaugojimą ir galimybių, kurias ji teikia Lietuvai, panaudojimą.