Vasario 16-ąją į klaipėdiečių eiseną bandę įsilieti istoriniais svastikų atvaizdais nešini jaunuoliai sulaukė raginimų kovo pradžioje atvykti į teismą.
Nagrinės keturias bylas
Klaipėdos miesto apylinkės teisme bus nagrinėjamos keturios administracinės bylos. Bus sprendžiama, ar bausti juos už nacistinių simbolių platinimą bei demonstravimą.
Vienas iš keturių antradienį į policijos komisariatą pristatytų klaipėdiečių – Linas Zeniauskis yra tiesioginis Simono Daukanto šeimos palikuonis.
Garsusis Lietuvos istorikas, rašytojas ir švietėjas, vienas pirmųjų tautinio atgimimo ideologų S.Daukantas buvo L.Zeniauskio prosenelės brolis.
Vytis – krikščionių simbolis
Išstudijavęs garsiojo protėvio raštus klaipėdietis įsitikinęs, kad dabar propaguojami valstybės ženklai – Vytis ir kryžius – tėra krikščionybės simboliai, su kuriais lietuviai nesukūrė dvasinių vertybių, o tik liejo kraują.
„Tikrieji mūsų simboliai yra svastika. Tai saulės, kūrybos ženklas. Tai etnologinis ženklas. Vasario 16-osios incidentas ir straipsnis dienraštyje „Klaipėda“ parodė, kad šie ženklai kelia didžiulę visuomenės diskusiją. Sovietiniais metais istoriją studijavę mokslininkai geriau išmano partijos istoriją, nei savo šalies praeitį“, – tvirtino L.Zeniauskis.
Ženklas – ne retenybė
Aptardamas incidentą, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada pasakojo, kad žiedai su svastikomis tikrai buvo randami. Tai nėra joks unikumas.
Tik reikėtų patikslinti, kad svastikos ženklą kur kas dažniau nei baltai naudojo slavai nuo Kijevo iki pat rytinių jų gyvenamų teritorijų ribų.
Svastika dažniausiai naudota moterų palaidojimuose. Apie tai nemažai yra rašę ne tik dabarties tyrinėtojai, bet ir garsus lietuvių etnografas Norbertas Vėlius.
Komentaras
Vacys Vaivada
istorikas
– Jeigu domėtumėmės svastikomis kaip archeologijos objektais, tai turėtume šių ženklų jokiu būdu netapatinti su baltiškuoju paveldu. Jeigu žiūrėtume iš šių dienų, tokių ženklų perkėlimas į dabartinį kasdienybės gyvenimą atrodytų pernelyg drastiškas tai istorijai, kuri prabėgo XX amžiuje. Jei vieno istorijos laikotarpio faktai ištraukiami ir panaudojami kitos epochos erdvėje bei kitame kontekste, tai gali sukelti ne tik visuomenės nesusikalbėjimą, bet ir pasipriešinimą. Tokie demonstravimai gali būti sutikti visai ne taip, kaip reikėtų sutikti istorinį faktą. Negalima ištraukti fakto iš seniai praėjusių laikų ir įterpti į laikus, kur jis skamba visiškai kitaip. Tada jis nebesuvokiamas, kaip tai daryta tais seniai praėjusiais laikais. Taip gali būti sustabdomas net ir tų senųjų laikų paveldo tyrimas, nes tai trukdo dabartinės nuostatos, kadangi tas objektas naudojamas neatsargiai. Toks elgesys yra arba neapgalvotas, arba tai piktnaudžiavimas.
Naujausi komentarai