Išgaunamas iš gręžinių
– Ko dažniausiai gyventojai nežino apie mūsų geriamąjį vandenį?
– Kai vanduo teka iš čiaupo ar į kanalizaciją, atrodo, viskas savaime suprantama, ir per daug apie tai nesusimąstome. Tačiau kai kas nors sugenda, tampa aišku, kad tai labai svarbi mūsų kasdienybės dalis.
Miestiečiai naudoja geriamąjį vandenį iš dviejų miesto vandenviečių: pirmosios, esančios Liepų gatvėje, ir trečiosios, kuri netoli Malkų įlankos. Pirmoji vandenvietė yra seniausia ir pati pirmoji Lietuvoje. Klaipėdos pirmosios vandenvietės gręžinio gylis siekia 300 metrų. Lietuvoje daugelis vandenviečių vandenį ima iš gręžinių, o jų gylis priklauso nuo vietovės geologijos ir regiono ypatumų. Mūsiškės pirmosios vandenvietės gręžiniai yra patys giliausi. Jie yra saugiausi diversijos ar saugos požiūriu.
Klaipėdiečiai kartais mano, kad pietinės miesto dalies gyventojai vartoja vandenį iš Vilhelmo kanalo. Iš tiesų, tai – ne kanalo vanduo, jis išgaunamas iš gręžinių. Vandenvietės teritorija – milžiniška, ji apima daugiau nei 170 hektarų ir ribojasi su Vilhelmo kanalu. Šios vandenvietės vandenį vartoja kiek daugiau nei du trečdaliai klaipėdiečių. Nuo kitų šalies vandenviečių ši skiriasi tuo, kad gręžinys nėra toks gilus, kaip kitur, jis siekia vos kelias dešimtis metrų. Europoje ir pasaulyje tokių vandenviečių yra dauguma.
– Kokių priemaišų mūsų gręžinių vandenyje daugiausiai?
– Iš gelmių išgaunamo vandens paruošimas – paprasčiausias. Dažniausiai jame būna geležies, kuri žmogaus organizmui nėra kenksminga, o pernelyg didelis jos kiekis gali būti tiesiog nemalonus ir gadinantis estetinį virtuvės indų ar prietaisų vaizdą.
– Kiek vandens kasdien reikia klaipėdiečiams ir aplinkinių gyvenviečių žmonėms?
– Mūsų vandenviečių pajėgumai – skirtingi, be to, skirtingais metų laikais suvartojamas ne vienodas vandens kiekis. Pavyzdžiui, žiemą per parą Klaipėdos ir Klaipėdos rajono gyventojai suvartoja 28 tūkst. kubinių metrų vandens.
Kad būtų aiškiau, paminėsiu, jog olimpinis baseinas talpina apie 2,5 tūkst. kubinių metrų, vadinasi, žiemą per parą mums reikia kiek daugiau nei 11 tokių baseinų. Vasarą šis skaičius išauga iki 40 tūkst. kubinių metrų. Lietuvoje turime prabangą geriamuoju vandeniu laistyti žolę ir želdinius. Mūsų šalyje, skirtingai nuo piečiau esančių Europos valstybių, tai nėra draudžiama.
Audros nebekelia baimės
– Ar stichinės nelaimės arba diversijos atveju mums užtektų vienos vandenvietės pajėgumo aprūpinti vandeniu miestą ir jo apylinkes?
– Jeigu atsitiktų kažkas labai blogo, trečiosios vandenvietės pajėgumai, siekiantys iki 40 tūkst. kubinių metrų, būtų pakankami aprūpinti visus vartotojus. Kasdien iš jos imama tik apie 16 tūkst. ar 18 tūkst. kubinių metrų vandens. Tuo noriu pasakyti, kad bendras mūsų vandenviečių galingumas yra ženkliai didesnis, nei kasdien reikia. Dirbame žiedo principu, o tai reiškia, kad atsitikus nenumatytam atvejui ir sutrikus vienos vandenvietės veiklai, vandens tiekimą perimtų kita vandenvietė.
– Ar tokiu atveju užtektų vieno mygtuko paskaudimo?
– Taip pasakyti būtų pernelyg paprasta. Procesai valdomi elektroninėmis priemonėmis. Turime siurblius, sklendes. Vandens tiekimas labai priklausomas nuo elektros. Neturime kalvų ar kalnų, kaip Romoje, kur slėgis susidaro savaime, vanduo tiesiog atiteka. Pajuokaudamas sakau – mūsų žemė yra plokščia. Todėl vandens tekėjimą užtikrina siurbliai, o tai reiškia, kad esame labai priklausomi nuo elektros.
Didelę grėsmę vandens tiekimui kelia audros. Visos siurblinės bei automatinės tiekimo dalys veikia dėl elektros. Turime aibę įvairaus galingumo generatorių ir, atrodo, tai leidžia mums užtikrinti sklandų vandens tiekimą.
Vis dėlto elektros įtampos šuoliai ir svyravimai, kai per audrą griūvantys medžiai nutraukia elektros laidus, automatinei mūsų įrenginių daliai tampa didžiuliu iššūkiu. Pastarasis toks išbandymas mums buvo rugpjūčio 22 dieną, kai Lietuvą siaubė audra ir trečiojoje mūsų vandenvietėje sugedo automatinė dalis. Kelias minutes ji neteko elektros tiekimo, todėl automatiškai įsijungė nepriklausomi nuo tinklo generatoriai ir pietinės miesto dalies daugiabučių namų viršutinių aukštų gyventojai tik kelias ar keliolika minučių neturėjo vandens.
– Ar įmanoma tokioms situacijoms pasiruošti iš anksto?
– Nuolat testuojame sistemą, kad tokios situacijos būtų įveikiamos kuo sklandžiau. Vasaros pradžioje vykdėme bandymus, kai visą parą sistema veikė be iš išorės gaunamos elektros. Patys sau patvirtinome, kad tai įmanoma. Generatoriai veikė varomi iškastiniais degalais: dyzelinu ar benzinu. Šių degalų reikia tikrai nemažai, todėl kyla iššūkių dėl jo sandėliavimo ir tiekimo. Džiaugiamės, kad kelis pastaruosius dešimtmečius nebuvo atvejų, kai klaipėdiečiai dėl avarijų neturėjo vandens ilgesnį laiką.
Saugo visą parą
– Vis dažniau esame priklausomi nuo elektronikos. Ar įmanoma apsiginti nuo kibernetinių atakų?
– Turime daug automatikos prietaisų, pirmojo bei antrojo paleidimo siurblinių, kurios užtikrina ne tik vandens tiekimą, bet ir buitinių bei lietaus nuotekų siurblinių veikimą, todėl egzistuoja ir kibernetinio saugumo grėsmės.
Žinome, kad JAV ir Lenkijoje būta piktavališkų bandymų įsilaužti į vandens paruošimo bei tiekimo elektroninę dalį. Taip sabotažo veikėjai bandė atjungti ar sugadinti įrangą. Todėl ir mūsų įmonėje skiriamas didelis dėmesys kibernetiniam saugumui.
Lietuvoje veikia asociacija „Vandens jėga“. Mūsų įmonė yra šios asociacijos narė. Kartu su šios asociacijos nariais esame įkūrę Saugumo operacijų centrą, kurį trumpai vadiname SOC.
– Gal galėtumėte truputį daugiau papasakoti apie šio centro darbą?
– Paprastai sakant, tai yra centras, kuriame dirbantys specialistai nuolat, be jokių pertraukų, stebi kibernetinio įsilaužimo tikimybes ir nuo jų saugo sistemą. Todėl galime džiaugtis, kad esame unikalūs šakos atstovai, vienijantys visos Lietuvos vandens tiekėjų įmones, o asociacijos SOC stebi visų jų darbą ir užkerta kelią įsilaužimo grėsmėms. Esame pirmieji Lietuvos ūkio atstovai, susibūrę ir gavę finansavimą iš Nacionalinio kibernetikos saugumo centro tokioms sistemoms bei jų įdiegimui.
Todėl kibernetinių grėsmių atžvilgiu ne tik jaučiamės, bet ir esame saugūs. Šią priežiūrą atlieka Klaipėdos universitete įsikūrę SOC darbuotojai. Iš mums teikiamų ataskaitų žinome, kad didelių, organizuotų atakų kol kas nebūta, bet į elektronines sistemas kiekvieną mėnesį bandoma įsilaužti dešimtis tūkstančių kartų.
Į elektronines sistemas kiekvieną mėnesį bandoma įsilaužti dešimtis tūkstančių kartų.
Taiko naujus būdus
– Kaip pastaruoju metu atnaujinami vamzdynai?
– Bendrovė „Klaipėdos vanduo“ ne tik tiekia gyventojams geriamąjį vandenį, bet ir rūpinasi buitinėmis bei lietaus nuotekomis. Todėl įmonės specialistams darbų netrūksta, į šiuos tinklus turime investuoti, juos atnaujinti ir plėsti. Rekonstrukcijos darbai vyksta nuolat, nes tinklai susidėvi, juos veikia šaltis bei kiti gamtos reiškiniai. Miestiečiai ne visada supranta, kur mato dirbančius kelininkus, o kur mūsų darbuotojus.
Kad būtų aiškiau, paminėsiu, jog prie Liepojos gatvės klaipėdiečiai pastaruoju metu mato mėlynus vamzdžius. Jie byloja apie didelį projektą. Nuo J. Janonio, Švyturio gatvių iki pat Medelyno kvartalo keičiama geriamojo vandens magistralinė linija. Šių laikų technologijos leidžia nebekasti atvirų tranšėjų vamzdžiams. Po gatvėmis ar kitomis vietomis vamzdynai keičiami betranšėju, vadinamuoju pratraukimo būdu. Čia vamzdžiai ne tik keičiami naujais, jie yra ir didesnio diametro, nes mieste ir priemiesčiuose gyventojų tankumas didėja.
– Galite detaliau paaiškinti apie betranšėjį vamzdžių klojimą?
– Gyventojai turbūt pastebi mieste iškastas prieduobes, tai yra atitvertos tvorelėmis duobės. Speciali technika gręžia gruntą. Vamzdžiai traukiami po žeme, todėl nereikia ardyti gatvių, šaligatvių. Tokią situaciją dabar galime stebėti J. Janonio gatvėje. Didžiuliai darbai šiuo metu atliekami ir pietinėje miesto dalyje, bet tai susiję su lietaus nuotekomis. Ruošiantis dideliems projektams atliekamas tyrimas, apskaičiuojamas kiekvieno vamzdžio diametras, pralaidumas, nustatomos jo koordinatės, gylis, nuolydžiai.
Padės išvengti potvynių
– Kodėl reikia keisti lietaus nuotekų vamzdynus?
– Keičiasi klimatas, daugėja gausių, ilgai trunkančių liūčių, kai per parą iškrenta vos ne viso mėnesio kritulių kiekis. Be to, mieste daugėja kietų dangų, todėl lietaus vanduo nesusigeria į žemę, o nuteka į kanalizaciją. Tai mums, kaip nuotekų tvarkytojams, yra didėjantis iššūkis. Daugelis klaipėdiečių dar prisimena tvenkinį, telkšojusį ties Šilutės plentu. Į šį tvenkinį subėgdavo lietaus vanduo. Dabar šioje vietoje veikia parduotuvė „Depo“. Ši ir daugelis kitų vietų dengtos trinkelėmis, įrengta daugybė asfaltuotų aikštelių, todėl labai smarkiai išauga hidraulinė apkrova.
– Kokia išeitis?
– Išeitis – didinti lietaus nuotekų sistemų pralaidumą, kad staigesni, gausesni lietūs ilgam neparalyžiuotų miesto. Todėl po žaliąja juosta Taikos prospekte, nuo žiedinės sankryžos su Baltijos prospektu iki Smiltelės gatvės įrengtas kolektorius. Tai yra didelio diametro vamzdis, kuris nuo 1,6 m didėja iki 2 m diametro.
Gal ir sunku įsivaizduoti, bet liūčių metu jis yra pilnas vandens. Per sekundę iš jo išteka nuo 7 iki 9 tonų vandens. Ypač smarkių liūčių metu jis būna labiau panašus į požeminę upę. Bet ir tai nepadeda apsaugoti nuo potvynių aplinkinių gatvių bei kiemų. Todėl prie Taikos ir Baltijos prospektų žiedinės sankryžos padaryta metro diametro vamzdžių atšaka, kuria vanduo nutekės link „Smeltės“ terminalo ir ištekės į marias. Čia taip pat vamzdis specialiais grąžtais buvo pakišamas po žeme, neardant gatvės. Buvo kuriami detalūs ir labai tikslūs hidraulikos modeliai.
– Gal galite paminėti, kur dar ir kaip klaipėdiečiai saugomi nuo netikėtų potvynių?
– Po Herkaus Manto gatvės viaduku prieš kelerius metus pakeisti siurbliai, bet 2024 metų liūtis parodė, kad jų neužtenka, todėl šioje vietoje teko gręžti ir įrengti dar pusmetrio diametro kolektorių, kad ši vieta nebūtų semiama, o šiaurinė dalis neatskiriama nuo miesto. Pastaroji audra parodė, kad problema išspręsta.
Apie 110 hektarų ploto teritorija, vadinama „Auksiniu trikampiu“, esanti tarp Tilžės gatvės, Vilniaus plento ir geležinkelio, taip pat pareikalavo didelių darbų. Čia upeliai nukreipiami į vieną didelio diametro lietaus kolektorių. Panašių įrenginių mieste yra daug, kai kur išnaudojami ir senieji nuotekų įrenginiai. Vien vamzdynų lietaus vandeniui nutekėti yra apie 400 kilometrų.
– Kaip Klaipėdos nuotekų sistemą galėtume palyginti su tokiomis kitų didžiųjų Lietuvos miestų sistemomis?
– Klaipėdos situacija, lyginant su Kaunu ar Vilniumi, yra kur kas geresnė. Mūsų buitinių ir lietaus nuotekų sistemos yra visiškai atskirtos.
Tuo metu sostinėje daugelyje senamiesčio vietų ir net Žirmūnuose abi jos suteka į vieną. Duomenys apie lietaus vamzdynus bei vandentiekio sistemas skelbiami ir prieinami įmonės tinklalapyje vanduo.lt. Čia galima matyti visus vamzdžius, šulinius, jų dangčius. Informacija pateikiama suprantamai ir paprastai.
Klaipėdoje vandens tiekimas ir nuotekų sistema yra saugūs, veikia kelių pakopų saugumo matavimai, o daviklių rodmenys yra nuolat stebimi.
Aktyviai įsitraukti į diskusijas ir pasidalinti savo idėjomis, patirtimis bei kartu ieškoti atsakymų kviečiami Klaipėdos regiono verslų atstovai, šeimos, bendruomenės, visuomeninės organizacijos ir visi iniciatyvūs piliečiai. Tik mezgant prasmingą dialogą ir kalbant apie iššūkius ir jų padarinius, pavyks rasti sprendimus, prisidėsiančius prie mūsų šalies stiprinimo. Konferencija „Atsparūs: miestas ir uostas“ vyks spalio 23 d. 9.30 val.–16.30 val., Pilies muziejaus konferencijų salėje (Priešpilio g. 2, Klaipėda).
Pagrindiniai rėmėjai: „Klaipėdos energija“, „Mano būstas“, „Mano bank“.
Rėmėjai: „KN energies“, Klaipėdos rajono savivaldybė, „Kamineros grupė“, „Vlantana“, „Bega“.
Partneriai: Klaipėdos miesto savivaldybė, „Klaipėdos uostas“, „Social limo“.
Iniciatyvos partneriai: Klaipėdos universitetas, Klaipėdos pramoninkų asociacija.
(be temos)
(be temos)
(be temos)