Penkiolika metų Melnragės ir Girulių seniūne dirbanti Vanda Dorčienė kitų metų vasarą turės teisę išeiti užtarnauto poilsio, tačiau nesibaimina nei dabartinio sunkmečio, nei laiko, kai gali būti paprašyta užleisti savo postą jaunesniam įpėdiniui.
Posto nesilaikys
– Kai tik kalba pasisuka apie Melnragę, dažnas klaipėdietis žino, kad tai jūsų valdos. Esate tas žmogus, kuris apie Klaipėdos pajūrio gyvenvietes žinote viską. Ar negąsdina galimas seniūnijos naikinimas?
– Seniūnijoje dirbu jau penkiolika metų. Nemažas laiko tarpas. Pakeitus įstatymus paaiškėjo, kad mūsų seniūnija atlieka ne visas tipiškos seniūnijos funkcijas, tad reikėtų plėsti darbuotojų skaičių, tačiau sunkmetis verčia elgtis priešingai – taupyti ir mažinti. Sunku pasakyti, kaip tai atsilieps Melnragei. Manau, kad bent jau informacinis centras čia turi išlikti, nes seniūnijos durys neužsidaro, žmonės eina ir eina. Kiekvienas turi savų bėdų ir rūpesčių. Pati esu susitaikiusi su mintimi, kad viskas turi pabaigą. Seniūnės pareigos man – taip pat. Nors seniūne esu nuo pirmos klasės. Vėliau pedagoginėje mokykloje taip pat tapau seniūne, o jau kai pradėjau savarankišką gyvenimą, teko ne vienoje darbovietėje dirbti panašų darbą. Įdomu, kad ir mano senelis buvo Kaltinėnų seniūnas, o sesuo Stefa Kažukauskienė – Upynos seniūnė.
– Kaip pati jaučiatės pagalvojusi, kad vieną dieną nebereikės važiuoti į darbą Melnragėje?
– Dabar didžiąją mano gyvenimo dalį sudaro buvimas čia. Rytą keliuosi apie šeštą, o apie pusę aštuntos jau būnu darbe. Atsidarau langą, įsileidžiu jūros kvapo, palaistau gėles, nusibraukiu dulkes, nes valytoja valo tik kartą per savaitę, pavartau spaudą. Kol esu viena, dažną dieną net uždainuoju. Man čia gera. Iš darbo dažnai išeinu jau gerokai po penktos, nes būna visokių renginių. Kol parvažiuoju namo, o dar į parduotuvę reikia užsukti, dažnai jau ir gana vėlus metas. Taigi, didesnioji gyvenimo dalis prabėga darbe.
– Jei gyventumėte Melnragėje, daugiau laiko liktų sau.
– Kai mane pristatė Melnragės gyventojams, garsiai pažadėjau, kad iš šios vietos man nieko nereikės: nei namų, nei valčių. Todėl nekeičiau buto ir likau gyventi savo jau pamėgtame Debreceno gatvės rajone. Net maistą grįždama iš darbo perku prie namų, kad kas nepagalvotų, jog grįžtu kyšių pilnais krepšiais. Kai buvo laikas, neišmokau vairuoti mašinos, todėl į darbą važinėju autobusu. Turiu daug batų ir visi numindyti, nes rytais nedažnai ir atsisėsti gaunu. Bet man patinka – gyvenimą matau tokį, koks jis yra. Kartu važiuoja nerūpestingi studentai, atsipalaidavę poilsiautojai.
Partnerį rado per skelbimą
– Gal kelionė į pajūrį Jums nebeatrodo romantiška? Ar dar nueinate pasivaikščioti ar pasikaitinti į paplūdimį?
– Prieš keletą metų, kol moterų paplūdimys dar buvo netoli šiaurinio molo, per pietų pertrauką dažnai nubėgdavau pagaudyti saulės. Dabar jis man per toli. Daugelis moterų vis dar apsinuogina čia pat, bet mano pareigos to neleidžia. O vakare būnu pernelyg pavargusi ir alkana, kad gulinėčiau ant smėliuko. Savaitgalį prie jūros nevažiuoju, nes atrodytų, jog vėl skubu į darbą. Jūra mane traukė nuo mažumės. Nors tėvai ir nenorėjo išleisti, veržiausi mokytis į Klaipėdą. Ir vėliau, kai jau baigusi mokslus išvažiavau į Šilutę, ko ne kas savaitgalį su draugėmis važiuodavau į pajūrį.
– Ką studijavote Klaipėdoje?
– Mokiausi pedagoginėje mokykloje, o vėliau ir institute. Nors mokytoja dirbau neilgai, išsilavinimas davė man visą gyvenimą neblėstantį pomėgį rašyti. Turiu ypatingą kalbos pajautą. Vakarodama prie televizoriaus visada prie rankos turiu lapą popieriaus ir rašiklį. Fiksuoju kalbos klaidas. Ypač prieš rinkimus prisirašau pluoštus lapų, pastebėjau, kad į politiką besiveržiantys žmonės labai negrabiai kalba. Vakare primarginu lapus, o rytą suplėšau. Kasmet rašau nacionalinį diktantą. Džiaugiuosi, kad padarau vos kelias klaidas.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Nuo jaunumės labai mėgstu šokti. Man patinka visokie šokiai. Prieš keletą metų sumaniau lankyti Lotynų Amerikos šokių mokyklą. Pradžioje šokau viena. Dukra padėjo išspręsti reikalą – įdėjo skelbimą į laikraštį, kuriame tiesiai šviesiai parašė, kad pagyvenusi moteris ieško šokių partnerio. Atsiliepė septyni ar aštuoni vyrai. Dukra pati su jais kalbėjo telefonu ir atrinko vieną. Su šiuo žmogumi keletą metų šokome poroje. Pramokau kokių aštuonetos šokių, bet teko mesti. Susidėjo keletas aplinkybių: darbas neretai reikalaudavo praleisti repeticijas, be to, mokyklėlė išsikėlė į kitą vietą, kur lankyti buvo nebepatogu.
Dukra pasikeitė vardą
– Minėjote sumanią dukrą. Papasakokite, prašau, apie savo šeimą.
– Turiu du puikius vaikus. Dukrai jau trisdešimt metų. Pavadinau ją Rasa, bet būdama dešimtoje klasėje ji sugalvojo, kad nori vadintis Paulina. Mokykloje nešiojo kortelę su šiuo vardu, taip pamažu aplinkinius pripratino prie to vardo. Vėliau pasikeitė ir dokumentus. Nepykau, visada stengiausi būti tolerantiška vaikams. Dabar dukra jau keletą metų gyvena sutuoktinio tėvynėje Kanadoje. Turiu ir sūnų. Andrius penkeriais metais jaunesnis. Pernai jis vedė ir kitąmet planuoja su žmona taip pat emigruoti. Viena laimė, kad Andrius išmokė mane naudotis kompiuteriu, tad kasdien bendrauju su dukra. Tik stengiuosi skaipu nekalbėti. Labai susijaudinu, pravirkstu, todėl nenoriu jos jaudinti ir verčiau rašau elektroninius laiškus.
– Kaip sekasi bendrauti su kitataučiu žentu ir jo artimaisiais?
– Dukrai pasisekė, jos vyras labai nuoširdus ir jautrus žmogus. Mane nustebino jo šeimos dėmesys Lietuvai. Kasmet po viešnagės Lietuvoje dukra vežasi į Kanadą didžiulę Lietuvos trispalvę, kurią jos uošviai iškelia ant aukšto stiebo prie savo namų. Jie labai džiaugėsi mano perduotomis lauktuvėmis – metaliniu mūsų Vyčiu. Pasikabino garbingoje vietoje. Jaučiu, kad dukra ten nėra laikoma antrarūše, o jos tėvynė gerbiama.
– Tai gal ir Jūs, išėjusi į pensiją, planuojate patraukti pas vaikus į svetimą kraštą?
– Jokiu būdu! Vaikai ragino kartu važiuoti, bet aš pasakiau tvirtai ir aiškiai – mano namai yra čia. Esame aptarę, kad gilioje senatvėje apsigyvensiu globos namuose. Manęs tai negąsdina. Be to, turiu tris seseris. Su jomis puikiai sutariu, tad vieniša nesijausiu.
Nebijo likti vieniša
– Neužsiminėte apie savo vaikų tėvą.
– Jokia paslaptis, kad išsituokiau. Vaikai dar buvo maži. Vyras nesusidorojo su potraukiu alkoholiui. Bandžiau jam padėti, bet nepavyko. Gerokai vėliau jis pasitraukė iš gyvenimo. Turėjau draugą, bet ir jis pasielgė taip pat. Žmogus pernelyg jautriai išgyveno grėsmę netekti darbo. Naujoms pažintims nelieka laiko. Be to, esu prasta šeimininkė. Tiesa, buvo žmogus, kuris siūlė apsigyventi drauge. Sakė, kad parėjusi iš darbo rasiu šiltą vakarienę, bet nesusigundžiau.
– Vadinasi, vaikus auginote viena?
– Viena ir išdidi. Net alimentų atsisakiau. Nebuvo lengva, bet nieko nesigailiu. Pamenu, gyvenau labai taupiai. Vaikams net po tris mokyklines uniformas išaugimui buvau nupirkusi. Tik jie nesunešiojo tų drabužėlių, nes pasikeitė laikai, ir uniformos tapo nebeprivalomos. Buvau ir kruopų atsargų prisipirkusi. Iš juodos medžiagos pasisiuvau maišelius ir juose laikiau kruopas. Kai po skyrybų su vaikais kėliausi gyventi į Klaipėdą, jos labai pravertė. Tiesa, dalis vis dėlto sukirmijo. Net juokinga prisiminus. Dabar visai kitas gyvenimas.
– Vaikai suaugę, gyvens toli nuo Lietuvos, ar nebus vieniša, su kuo leisite laisvalaikį?
– Kol sūnus dar Klaipėdoje, kiekvieną sekmadienį susitinkame ir kartu prie arbatos ar pietų praleidžiame popietę. Be to, turiu nemažai draugių. Jas galėčiau suskirstyti į dvi kategorijas. Artimiausios, mieliausios širdžiai ir nuoširdžiausios yra mano senosios draugės – pedagogės: Janina Armonienė, Irena Luinienė, Milda Nikitina. Su jomis galiu pakalbėti apie viską, jos visada mane palaiko ir paguodžia, kai kas nesiseka. Kita grupė – mano šokių bičiulės. Daugiausiai jų – verslininkės. Šaunios, linksmos, dažniausiai kartu pramogaujame, važiuojame pasišokti. Gaila, kad Klaipėdoje nėra didesnės salės, skirtos mūsų amžiaus žmonių šokiams. Be to, daugelis kavinių rengia vakarus labai vėlai. Mes pratę naktį miegoti, o ne linksmintis. Pamenu savo jaunystę, kai susitikę bažnyčioje su draugais ir bendraamžiais susitardavome, kada ir pas ką rinksimės. Šokiai vykdavo tiesiog kieme. Grodavo armonika arba plokštelės. Smagūs buvo laikai.
-– Esate optimistiškai nusiteikusi. Apie visus kalbate gražiai, atrodo, kad jus supo tik geri žmonės.
– Man labai sekėsi. Net kritiškais momentais šalia atsirasdavo puikūs žmonės, kurie ištraukdavo iš bėdos. Pamenu, buvau ką tik baigusi pedagoginę mokyklą ir pradėjau dirbti mokykloje. Vieną dieną atėjau į darbą su baltu lagaminėliu, kuriame tilpo visa mano manta. Mat naktį buto, kuriame buvau išsinuomojusi kambarėlį, šeimininkas bandė prie manęs priekabiauti. Tada, supratusi mano bėdą, į namus priėmė mokytoja Stasė Andrijauskienė. Iki šiol esu jai už tai labai dėkinga. Panašių neišdildomų ir be galo malonių prisiminimų turiu ir apie daugybę melnragiškių.
Naujausi komentarai