V. ŽUKOVA: AKMUO TURI SIELĄ

„Mes manome, kad akmuo yra negyvas. Klystame. Toji paslaptinga gyvybė kalba kita kalba ir žadina žmoguje kitokius pojūčius. Jis kažką tau nori pasakyti arba tu kažką jame gali pamatyti pats“, – teigia savita kūryba stebinanti menininkė Valentina Žukova.

Supo meniška aplinka

Iš Votkinsko (Udmurtija) kilusi profesionali muzikantė ir menininkė V.Žukova augo pianistės ir menininko šeimoje.

1983-iaisiais persikėlusi gyventi į mūsų šalies uostamiestį dirbo koncertmeistere Klaipėdos universiteto Choreografijos katedroje, taip pat koncertmeistere ir režisieriaus padėjėja Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Tačiau jau daugiau nei dvi dešimtis metų Valentina domisi akmenimis, kurdama tai, kam pavadinimą nelengva surasti.

Galbūt ją būtų galima pavadinti akmenų visažiste, kuri išryškina akmenų grožį.

Nuo 2003-iųjų Valentina jau surengė penkias parodas Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje.

O nesenai iš akmenų menininkė pradėjo kurti ir papuošalus, paįvairindama juos odos fragmentais.

Šiuo metu kūrėjos paroda „Kalbantys jūros akmenys“ atvira lankytojams Molėtų rajone, Alantoje.

Unikali stilistika

– Valentina, kaip akmenys atriedėjo į jūsų gyvenimą?

– Už akmenų užkliuvau vaikščiodama Lietuvos pajūriu dar 1997 metais. Nuostabių paveikslų egzistavimas paprastuose jūros akmenyse man atvėrė gamtos gylį.

Kiek man žinoma, taip, kaip aš, niekas nedirba, tad manau, kad šis gamtos ir mano sukurtas menas yra unikalus. Galima padaryti paveikslo kopiją, bet akmens – niekada.

– Jūs tarsi akompanuojate akmenims. Kiek prisidedate prie gamtos kūrinio?

– Priklauso nuo paties akmens. Kartais dirbu su fonu, kartais su detalėmis, kartais pakanka vieną taškelį padėti ant akmens, kad šis atsivertų visu grožiu.

Tačiau visada stengiuosi palikti vizualinę informaciją, kurią turi akmuo. Įsiklausau į jo spalvų skalę, struktūrą, bruožus ir stilių.

– Ar pamatyti paveikslus akmenyse gali kiekvienas?

– Norint susikalbėti su akmenimis, reikia sinchronizuotis su gamta, su akmens sąmone. Dažnai akmuo pats pakviečia.

Privalai susitapatinti su jo skleidžiamu informaciniu lauku. Tai magiškas veiksmas, kurį būtų galima įvardyti sąmonės būsenos pakeitimu.

Norint susikalbėti su akmenimis, reikia sinchronizuotis su gamta, su akmens sąmone. Dažnai akmuo pats pakviečia.

Eini, nubrauki smėlį ir kažką pamatai ar staiga akys užkliūva už vandens skalaujamo akmens. Ieškojimo procesas ir pamatymas – nuostabi patirtis.

Nematoma gamtos kūrėjo ranka savo veiduose sukūrė tikrus meno kūrinius – jūros ir kalnų kraštovaizdžius, portretus, pasakas, kurias mūsų vaizduotė padeda mums pamatyti.

Žmogaus veiksmai ir mintys neišnyksta, bet yra įrašyti planetos informaciniame „diske“.

Gali tapti priešiškas

– Ar akmenys gali atsiverti tik išrinktiesiems, kažkaip pasirengusiems?

– Pamenu, vienas vyriškis klausia: „Kur jūs randate tuos akmenis? Aš jau savaitę vaikštau Lietuvos pajūriu, pas mus tokių nėra“.

Arba sykį daviau panešioti mergaitei akmenį, ant kurio ji matė šviečiantį raktą. Mergaitė panešiojo jį, ir paveikslas dingo. Kur jis dingo – juk visi matėme tą piešinį?

Po kurio laiko, kai akmuo pabuvo pas mane, piešinys vėl išryškėjo. Vadinasi, tai mano akmuo, ne jos.

– Ar galima sakyti, kad akmuo tarsi bendrauja kaip žmogus su žmogumi?

– Įdomu kaip akmuo sąveikauja su žiūrovu. Turiu galvoje tuos akmenis, paveikslus, kuriuos jau esu išbaigusi ir eksponuoju, tuos, kurie man atvėrė savo sielą.

Kai kurie žmonės iškart mato paveikslą – akmens veidą, o kiti nė nepastebi to, kas akivaizdu.

Kodėl tai vyksta? Priežastis glūdi ne tik stereotipiniame mąstymo būde, bet ir tame, kad žmogus nesuvokia akmens kaip paveikslo, o bando įžvelgti, į ką jis panašus.

Kai kurie žmonės iškart mato paveikslą – akmens veidą, o kiti nė nepastebi to, kas akivaizdu.

Jei kas nors dar nemato to, kas akivaizdu, vadinai, akmuo nėra susisinchronizavęs su šiuo asmeniu, jis tarsi yra jam priešiškas.

Akmens magija tokiu atveju veikia prieš šį žmogų, ir jam netgi pavojinga tokį akmenį turėti, nes tai gali sukelti neigiamų padarinių tiek sveikatai, tiek gyvenimui.

Turi savo charakterį

– Ar parsinešate akmenų, kuriuose nieko nematote?

– Taip. Kai kuriuos akmenis perprantu ir matau iš karto, kitiems reikia laiko, kad jie atsiskleistų.

Kiekvienas akmuo – kaip žmogus: turi savo charakterį, jis nepakartojamas, tarsi žmogaus pirštų antspaudai.

Kai kurie akmenys labai lengvai pasiduoda, su kitais reikia dirbti keliais etapais. Yra akmenų, kuriuose akimirksniu kažką matai.

Kartais parsineši namo ir lauki, kol atsiskleis. Būna, vartai vartai ir nieko nematai. Kartais net dvejus metus.

Sykį laisčiau gėles balkone ir periferiniu žvilgsniu regiu – į mane žiūri drakonas. Atsisuku ir galvoju, kaip per tiek laiko galėjau šito nepamatyti.

– Ar akmenis renkate tik pajūryje?

– Taip, ieškau tik pajūryje, kur susitinka dvi stichijos – Vanduo ir Žemė. Jų energetika – ypač švari. O ir pakrauti akmenis energija patarčiau jūros vandenyje.

Jūros akmenys ramina, kaip ir jūros bangos. Jų vibracija yra lyg jūros ritmas.

Jūra įkūnija moterišką energiją. Jūros vibracijos yra gimimo vibracijos.

Kai mes einame pakrante, dažnai jaučiame išsivalę, tarsi prisilietę prie kažko paslaptingo ir amžino.

Svarbiausia, kad mato

– Ar tiesa, kad akmenys gali tapti asmens sargybiniu?

– Mineralai yra pajėgiausi bioenergetinės informacijos saugotojai. Jie yra galinga apsauga nuo blogos akies, prakeikimo ar meilės kerų.

Akmuo gali apsaugoti nuo negatyvios informacijos energetiniame – tiek auros, tiek mūsų pasąmonės – lygmenyje.

Akmenys apsaugo mus, priimdami smūgius į save. Jie tarsi globėjai saugo savo savininką nuo blogio, suteikia jam pasitikėjimo.

– Įdomu ir tai, kaip akmenys, eksponuojami parodoje, „sąveikauja“ su žiūrovais? Ar žmonės įžvelgia tą patį, ką ir jūs?

– Įvairiai. Vieni iš karto mato piešinį, kiti apskritai nieko nemato, dar kiti sako: „,Aš matau ne medį, o gyvatę“. Nesvarbu, svarbu, kad mato.

Natūralus akmuo turi labai sudėtingą energetinę struktūrą, kuri pradeda rezonuoti su mūsų organizmu, paveikia sąmonę, kūną ir aurą.

Natūralus akmuo turi labai sudėtingą energetinę struktūrą, kuri pradeda rezonuoti su mūsų organizmu, paveikia sąmonę, kūną ir aurą.

– Koks jūsų parodos tikslas? Parodyti akmenis kaip meno kūrinius ar paskatinti domėjimąsi jais?

– „Kiek kainuoja?“– sykį manęs klausė parodos lankytojas. Atsakiau, kad aš nenoriu parduoti, noriu parodyti.

Kaip jį galima parduoti? Tokio akmens jau niekada daugiau nebus.

Noriu žmones pakviesti draugauti su akmenimis. Tokia nuostabi meditacija, kai jų ieškai.

Nusiramini, žiūri į gamtą, esi pasiruošęs kalbėtis, matyti, jausti juos.

Žinau, kad yra skeptikų, kurie tuo netiki. Tačiau sakoma, kad gamtos dėsniai yra Dievo mintys.