Skaičiau straipsnį "Triukšmas dieną – ne tabu?" ("Klaipėda", 2016 11 21). Labai džiugu, kad į viešumą keliamas šis opus klausimas. Štai daugiabutyje, kuriame gyvenu, taip pat turime iškrypėlius, kankinančius kaimynus savo dialogais ir rusišku popsu. Praėjusį savaitgalį, naktį iš penktadienio į šeštadienį, policiją teko kviesti tris kartus. Trečiąjį kartą triukšmadariai pareigūnams durų neatidarė, o muziką pagarsino, tad angelai sargai tik paskėsčiojo rankomis, suprask – privati teritorija, nieko negalime padaryti. Kyla klausimas, jeigu policijos pareigūnai yra neįgalūs sutvarkyti tokių "buitinių šiukšlių", tai ką jie darys, kai "vatnikai" kurs separatistinę liaudies respubliką Klaipėdoje? Gal prisidės?

Dionyzas

Kieme bus gražiau?

Mūsų rajone tarp daugiabučių buvo labai gražus savaime susiformavęs skverelis, aukšti medžiai, po kuriais žaidė vaikai, ilsėdavosi gyventojai per vasaros karščius. Ir štai jau kelias dienas į tą mūsų kiemą įsisuko pjovėjai su pjūklais, nurėžia viską iš eilės. Graudu ir liūdna matyti "specialistų" sprendimo rezultatą, kuriuo mus siekiama priversti gyventi ant asfalto. Jie tik sujauks mūsų aplinką, sumaitos žemę savo sunkvežimiais ir išropos patenkinti, atlikę savo darbą, visus mus "išbuožinę". Ar tokiu būdu "gražinami" daugiabučių kiemai?

Genutė

Teks patiems saugotis?

Skaičiau A.Dykovienės straipsnį "Senolių tyko "buhalterė" ("Klaipėda", 2016 12 01). Informacija šiurpi, niekaip negaliu suprasti, ką veikia policija ir už ką jos atstovai gauna algą? Trejus metus Klaipėdoje plėšikauja kažkokia stora boba, ir visi patenkinti, išskyrus tuos, kuriuos apiplėšė. Tai gal mums patiems kurti savisaugos būrius, jei nesusitvarko tie, kuriems šis darbas priklauso?

Gintaras

Nežino stebuklingo žodžio

Dažnai tenka naudotis viešuoju transportu. Pastebėjau keistą tendenciją. Kai šalia lango sėdintieji staiga atsistoja, stovi ir tyli. Kai paklausi, kas nutiko, sako: "Ką tu, kvaile, nesupranti, kad išlipti noriu?" Ne, nesuprantu. Mane kitaip auklėjo. Kai pati noriu išlipti ar kur nors prasibrauti, niekada nestoviu ir nevartau akių prieš bendrakeleivį, o mandagiai atsiprašau, ir niekada nekyla jokių problemų. Visa bėda, kad kai kurie žmonės nebežino to trumpo stebuklingo žodžio.

Stefanija