Perskaičiau A.Dykovienės straipsnį "Euras išpūtė kainas" ("Klaipėda", 2017 01 10) ir negaliu atsistebėti prekybininkų atstovo pasiteisinimu dėl maisto produktų brangimo. Pasirodo, emigrantai kalti, jie išvyko iš šalies, taigi prekių nebeperka, o likusieji neįgali tiek nupirkti, kad prekybininkai pelnu būtų patenkinti, todėl maisto kainos likusiems šioje ašarų pakalnėje ir kyla. Geležinė logika. O labiausiai nustebino ekonomistės Aušros Maldeikienės pozicija. Ji nesupranta, kas atsitiko, nors Monika Šalčiūtė ir ta suvokė, kad po euro viskas brangs, o diplomuotai ekonomistei tai – paslaptis.

Ignas

Tegul susimoka patys

Kelias dienas  šalo, ledas ant marių pakraščių truputį užsitraukė ir dėl poledinės žvejybos pamišę dėdės jau ropščiasi ant to plonyčio ledo. Vėl prasidės gelbėjimo operacijos, kainuosiančios tūkstančius eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Tik niekaip negaliu suprasti, kodėl tie patys žvejai už tai neprivalo susimokėti. Įteisintų, kad nukėlimas nuo atskilusios ledo lyties sraigtasparniu kainuoja 200 eurų, laiveliu – 100 eurų. Tada rizikuojantys savo gyvybe gal pagalvotų, ar verta iš viso lipti ant to ledo ir po to trikdyti gelbėtojus.

Stebėtojas

Nepasiduokime isterijai

Prasidėjo dar viena masinė vietinių pseudokultūros davatkų psichozė – I.Simonaitytei sukanka 120 metų. Na ir kas? Nesakau, kad nežinau, kas ji tokia. Bet būkime garbingi, liūdesys apima jos kliedesius skaitant. Pabandykite palyginti, kas ir ką tuo metu rašė Vakarų Europoje, ir suprasite, ką turiu galvoje. Manytume, kad tokios rašytojos kūrybos reikšmė ne ką svarbesnė nei kokios nors kaimo mokytojos memuarai.

Albina

Kur dingo išrinktieji?

Prieš rinkimus į Seimą kandidatai vaikščiojo po butus, bandė prisibelsti į kiekvieno rinkėjo širdį, buvo tokie paslaugūs, kad, regis, prie žaizdos buvo galima dėti. Atrodė, kad nebalsuoti už juos yra nuodėmė. Rinkimai baigėsi, vieni kandidatai liko už borto, kiti tapo parlamentarais ir labai greitai savo rinkėjus pamiršo. Pūpso tarsi grybai Seimo salėje, į socialinius tinklus nuotraukas krauna ir mano, kad mums to pakanka. Bet mums to nepakanka, norime, kad jie atidirbtų savo algą su kaupu. Įdomu, kuris iš tų aštuonių ar devynių klaipėdiečių pirmasis išdrįs susitikti su mumis ir pagaliau paaiškins, kada išpildys savo rinkimų pažadus.

Rinkėjas