Vieną vakarą važiavau namo iš darbo, jau buvo sutemę. Autobusas stabtelėjo Sausio 15-osios stotelėje, kai pamačiau per judrų Taikos prospektą tarp mašinų laviruojančią pagyvenusią moterį su krepšiais. Ne perėjoje. Tokių vaizdų jau seniai nebuvau regėjęs. Sunku suvokti, kad žmogus gali taip rizikuoti savo gyvybe. Vis retesni tampa atvejai, kai pėstieji degant raudonam šviesoforo signalui drįsta eiti per perėją. Todėl tikrai nustebino senolės necivilizuotas požiūris į savo pačios saugumą.

Gintaras

Nepatiko rašytojos kalba

Savaitgalį vakare klausiausi Lietuvos radijo Antrosios programos. Sudomino rubrika "Vakaras su knyga". Juolab, supratau, kad kažkokį keistą kūrinį skaito veikiausiai užsienio lietuvė. Būtent todėl klausiausi iki galo, buvo įdomu, kas ta skaitovė, kurios lietuvių kalba buvo siaubinga, kirčiavimas – klaikus. Ir kokia buvo nuostaba, kai pranešė, kad savo memuarus skaitė rašytoja Ieva Simonaitytė. Buvau sukrėsta, kaip nerišliai, negrabiai bjaurodama lietuvių kalbą kažką vogravo kai kurių taip dievinama rašytoja. Mano artima giminaitė, kuri buvo paprasta moteris, ne kokia nors mokyta, irgi iš Klaipėdos krašto. Jos gimtoji kalba buvo vokiečių, tačiau lietuviškai ji kalbėjo tarsi radijo diktorė, todėl kadaise įrašyti I.Simonaitytės skaitymai mane sukrėtė.

Jolita

Kalbos sargų dėmesiui

Kur žiūri kalbos tvarkytoja, kad svetimybės nebadytų akių? Štai senamiestyje atsirado nauja parduotuvė "Kruta". Tai yra žargono vertimas iš rusų kalbos. Tas žodis reiškia "kieta, puiku, šaunu". Tik klausimas, ar toks pavadinimas leistinas?

Gediminas

Vaistinės – miesto savastis?

Manau, kad Debreceno ir Sportininkų vaistinės turėtų išlikti abi. Jos tarsi miesto veidas, jo savastis. Miestui būtinos savos vaistinės, o ne tik komercinės. Juk iki šiol daugybė miestiečių čia kasdien skuba pasigaminti vaistų, pabendrauti su maloniomis vaistininkėmis, kurios visuomet nuoširdžiai ir profesionaliai pataria. Miesto vaistinės – miesto unikalumas, kurį vertėtų saugoti.

Pirkėja