Gyvenu miesto kvartale, kur automobilių stovėjimas yra apmokestintas. Po kiemo rekonstrukcijos ir renovacijos mūsų kieme liko perpus mažiau vietų mašinoms. Nebyliu kaimynų susitarimu stengiamės tvarkingai rikiuoti automobilius. Pastebėjome, kad vieną vietą užima rūdijanti, aplamdyta mašina. Jau seniai šeimininkas jos nejudina. Pikta, nors tu ką. Matyt, savininkas yra sumokėjęs stovos metinį mokestį. Bet mašina tikrai atrodo prastai, surūdijusi, jos vieta – metalo laužo krūvoje. Ką mums daryti? Mes net nežinome, kieno ji.

Vaiva

Kodėl žmonės nesiprausia?

Kasdien į darbą važiuoju autobusu, dažnai sutinku tuos pačius žmones. Ir kaskart nustembu, kodėl žmonės dvokia. Kodėl jie nesiprausia ir neskalbia rūbų? Suprasčiau, jei tai būtų iš darbo grįžtantys darbininkai. Betgi ne. Kalbu apie ryte į darbą vykstančius pakeleivius. Ne karo metu gyvename, ne didžiulio deficito laikais. Muilas nė pusės euro nekainuoja, rūbų galima labdaros atiduotuvėse prisirinkti tiek, kad kas pusdienį įmanoma juos keisti. Gal jie patys nejaučia savo kvapo? Bent iš žmonių reakcijos galėtų suprasti, kad aplinkiniai stengiasi nuo jų laikytis atokiau.

Akvilė

Kaimynams trūksta pakantumo

Mes gyvename Debreceno gatvės rajone, neseniai keitėme baldus, turėjome juos įnešti į namus. Todėl kurį laiką buvo atviros laukujės durys. Va, tada ir pajutome, kas yra amžinai burbančios ir viskuo nepatenkintos močiutės. Liftu vežti baldų neleido, sakė, kad jį sugadinsime. Durų laikyti atvirų laikyti neleido, nes šalta. Kas yra žmonėms? Ar tos bobutės visą gyvenimą tokios buvo? Ar tai tik senyvo amžiaus požymis? Norėtume būti draugiški ir paslaugūs pagyvenusiems žmonėms, bet kartais kantrybė ima trūkinėti. Juk naktimis netriukšmaujame, mūsų svečiai laiptinėje nesišlapina ir nevemia. Pagaliau ir mes turime ką prikišti senyvo amžiaus kaimynėms, bet gerbiame jas ir bandome nekreipti dėmesio į jų elgesio ypatumus.

Jolita