Kai kuriuos pajūrio gyventojus trikdo bebrų kaimynystė. Štai kažkam pasirodė, jog šie stambiastrėniai, kapliadančiai smarkuoliai neturėtų bastytis paplūdimyje, esą jų vieta ne kur kitur, o šlapiame šabakštyne, kur nors užmiesčio miškelyje. Be to, šiuos plokščiauodegius, sumaniusius pasipliuškenti jūros bangose, žmonės neretai painioja su ruoniais, kuriuos genami liguisto altruizmo nuolat vis nori gelbėti nuo savęs pačių. Ir patyrę, kad tai visai ne jūros žinduoliai, o laukinių užtvankų rangovai, susierzina savo neišmanymo, jog net ima pykti, kad šie pašiauštaūsiai upelių triūsliai nūnai apniko pajūrį. Yra tokių piktuolių tarp dvikojų gyvūnų, kurie per savo kvailumą net šunį užsiundo ant šio taikaus miško statybininko. O bebras gi nepėsčias, nors ir nevairuoja dviračio, kaip koks Česka, bet dantis turi galingus, kuriais paprastai kimba į paslėpsnius kiekvienam aršiam kvailam šunėkui. Bet neskubėkime taip greitai jų teisti, nes iš šių gyvūnų verta kai ko pasimokyti, ir jei ne statybų meno, tai bent šeimos tradicijų. Štai su vienu partneriu bebrė gyvena daugybę metų, kuria buitį, gina vienas kitą, augina vaikus, tiesa, praaugusius motina išgena lauk iš namų. Ir čia yra šiokios tokios logikos. Kiekvienas turi susikurti savo namus. Taip per metų metus ir plėtėsi bebrų kaimenė per miškus ir karklais apaugusias užliejamas pievas iki pat pajūrio. Tik nėra ko bijoti, mūsų jie iš čia neišstums. Kai čia vietos nebeliks, jie susiręs plaustus ir irsis kolonizuoti švedų.
Užsitęsusi šventė
Sustabdo policininkas smarkiai greitį viršijusį automobilį.
– Kur taip skubate? – klausia vairuotojo.
– Namo. Mes čia su draugais Naujuosius sutikome, šiek tiek užtrukau. Žmona jaudinasi.
– Kokie Naujieji? Juk dabar gegužė!
– Na, todėl ir skubu.
Naujausi komentarai