"Reikia laukti, išlaukti. Tiek čia liko. Gaila, kad nežinau, kur gauti stiprybės ir nepasiduoti bendrai nuotaikai, – parašė vingrios plunksnos meistrė Violeta. – Kol kas apie tai, nuo ko niekur nepabėgsi. Aš juos vadinu įslaptintai – PP. Labai trumpai ir aiškiai – pilnaties priedurniai. Dabar jų laikas. Jie siautėja gatvėse, biurokratų kabinetuose, poliklinikų koridoriuose, Seimo labirintuose. Galima pasakyti, kaip mano kaimynė sakydavo apie girtuokliaujantį savo vyrą: "Padurniuos ir praeis". Tačiau pilnaties pasekmės nepraeina. Lopeta neiškasi. Vakar susitinku Joną, kurį gyvenime blaivą mačiau gal tik du kartus. Po jo pažastimis – trys pūslės alaus. Po kaire pažastimi matosi pavadinimas – "Bajorų". Barzdotas – ne bajoras, – bando pasiteisinti. Pilnatis. Niekaip negaliu užmigti! Be jų – niekaip! Aš apie migdomuosius. Negaliu prieštarauti – miegu irgi prastai. Tačiau negi būsi bajore? Taip ir norisi paprašyti auksinės žuvelės – nenoriu būti bajore, noriu būti paprasta valstiete ir ramiai išsimiegoti, nes naktį tęsiu nepabaigtus dienos darbus su kliūtimis. O tos kliūtys, aišku, – PP! Tie priedurniai naktį visai įsisiautėja – 4 valandą ryto pašoku lovoje, pati nežinodama, ar į tualetą noriu, ar Lietuvos gaila. Tik vienintelio draugo, kurio neveikia pilnatis, žvilgsnis mane nuramina. Mano katė žiūri į mane apvaliomis tarsi pelėdos akimis ir šypsosi ūsų galiukais. Manau, kad ji galvoja, jog aš – PP. Ir žinau, kad šiuo metu neturiu nė vieno argumento prieš šį faktą. Todėl dar kartą net sau sakau: reikia išlaukti".
"Kokteilio" pozicija
Kiti dar sako: "Liūdesio nepaskandinsi, liūdesys moka plaukti".
Linksmieji tirščiai
Vienas kompiuterininkas pasakoja kitam:
– Įsivaizduok, vakar grįžau namo iš darbo kiek anksčiau nei įprasta, o pas žmoną – nepažįstamas vyras. Ir abiejų akys tokios suktos. Aš iš karto supratau, kad kažkas ne taip. Puoliau prie kompiuterio, bandau įeiti į internetą, o jie slaptažodį pakeitę!
Naujausi komentarai