Šeštadienio pamokslas

Šeštadienio pamokslas

Seniai, labai seniai, buvo sala, kurioje gyveno visų žmonių jausmai ir vertybės: Džiaugsmas, Liūdesys, Pažinimas ir visi kiti jausmai. Kartu su jais gyveno ir Meilė.

Vieną gražią dieną jausmai sužinojo, kad sala greitai nuskęs. Nieko nelaukdami visi susėdo į savo laivus. Tiktai Meilė laukė iki paskutinės minutės. Kai sala pradėjo skęsti, Meilė ėmė kviestis pagalbos.

Meilė prabangiu laivu pro šalį plaukiančio Turtingumo paprašė:

– Turtingume, ar negalėtum manęs pasiimti su savimi?

– Negaliu, laive turiu daug aukso ir sidabro, čia tau vietos nėra.

Tada Meilė ėmė prašyti Išdidumo, plaukiančio įspūdingu laivu:

– Išdidume, ar negalėtum manęs paimti su savimi?

– Negaliu, – atkirto Išdidumas. – Čia viskas taip tobula, todėl bijau, kad sugadinsi mano laivą.

Tuomet Meilė kreipėsi į Liūdesį, kuris vienas plūduriavo pro šalį.

– Liūdesy, prašau tavęs, paimk mane su savimi.

– O, Meile, – atsakė Liūdesys, – man taip liūdna, kad turiu likti vienas.

Iš salos kėlėsi ir Džiaugsmas. Bet jis buvo toks patenkintas, kad net negirdėjo, kai Meilė jį šaukė.

Staiga pasigirdo balsas.
– Ateik, Meile, aš paimsiu tave, – pakvietė kažkoks senelis.

Meilė buvo tokia dėkinga ir laiminga, kad pamiršo paklausti senelio vardo.

Tik sutikusi Pažinimą, Meilė tikėjosi sužinoti geradario vardą.

– Pažinime, gal galėtum pasakyti, kas man padėjo?

– Tai buvo Laikas, – atsakė jis.

– Laikas? – nustebo Meilė. – Kodėl jis man padėjo?

– Nes tiktai Laikas supranta, kokia svarbi gyvenime yra Meilė.