Savaitgalį ugniagesiai, gesindami Kalotės sąvartyną, išpumpavo beveik visą vandenį iš netoli buvusio priešgaisrinio tvenkinio. Tuo jie sukėlė paniką jame ir aplink jį gyvenusioms varlėms. Iš pradžių šokliukėms nerimą kėlė siurblių garsas, o vėliau – senkantis vanduo.
"Visos išsigandusios varlės išsilakstė į įvairias puses. Ateina poravimosi metas, kaip jos viena kitą susiras?" – susirūpino prisistatyti nepanoręs ugniagesys.
Ko gero, į "Kokteilio" fotografo objektyvą pateko pievinė varlė. Tai gausiausia varlių rūšis Lietuvoje. Aptinkama įvairiuose biotopuose: dirbamuose laukuose, pievose, sausose ir drėgnose vietose, miškuose, soduose ir prie sodybų. Veisimuisi pasirenka nedidelius, negilius vandens telkinius, laikinas vandeningas lomas, kūdras, tvenkinius, griovius ir ežerus. Neršia beveik visuose stovinčiuose vandenyse. Žiemoja sausumoje, veisiasi vandenyje. Aktyvi prietemoje bei naktį, o lietingu oru – ir dieną.
Pievinės varlės labai panašios į smailiasnukes varles, nuo kurių skiriasi buku snukiu, minkštais užpakalinių kojų vidiniais pado kauburėliais.
Be to, pievinė varlė yra stambesnė už smailiasnukę ir užauga iki 8–9 cm.
Varlės neturi išorinių ausų, nukreipiančių garsą į būgnelius, kaip žmonės, tačiau varlių klausa išvystyta neblogai. Vietoj atsikišusių ausų varlės, kaip driežai ar paukščiai, turi mažytes skylutes arti akių.
Du teatro režisieriai kalbasi:
– Žinai, vakar buvau tavo premjeroje. Paskui visą naktį užmigti negalėjau!
– Tikrai? Taip patiko?
– Ne, tiesiog teatre išsimiegojau.
– Tėti, kas čia?
– Tai varlė.
– Tėti, kas čia?
– Varlė.
– Tėti, kas čia?
– Varlė!
– Tėti, kas čia?
– Nežinau!
– Tėti, čia gi varlė.
Česka (397 719; o šiuolaikinės miesto mergaitės bijo varlių?)
Naujausi komentarai