Plačiau apie tai, kokios dažniausios žmonių dingimo priežastys pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Arūnė Bernatonytė.
– Kokią pagalbą dingusiųjų šeimoms teikia centras?
– Mūsų centras teikia pagalbą tiek nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, nusikaltimo, smurto artimoje aplinkoje. Be to, ir vaikams bei jų šeimų nariams arba skyrybas išgyvenančioms šeimoms. Dažnai smurtas, nepalanki vaikystės patirtis labai dažnai gali turėti įtakos vaiko pabėgimui iš namų. Tai gali būti signalas, kai vaikas šaukiasi pagalbos. Teikiame ir psichologinę, ir teisinę, ir socialinę pagalbą, taip pat apgyvendinimo paslaugas, nes svarbu ne tik emocinis saugumas, bet ir fizinis. Kai kalbame apie prekybą žmonėmis, tai yra organizuotas nusikalstamumas, kuomet labai svarbu užtikrinti asmens fizinį saugumą, kad jis galėtų būti saugioje aplinkoje.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Ar dažnai dingsta žmonės bei į centrą kreipiasi jų artimieji?
– Kreipimųsi mes sulaukiame daug arba net prevencinių skambučių, kai žmonės mato požymius, bet dar nežino, ar tai signalas, jog jaunuolis gali pabėgti iš namų. Labai dažnai sulaukiame skambučių ir iš ugdymo įstaigų su prašymu pravesti prevenciją vaikams, nes vis dar girdime, kad pedagogai nėra pasiruošę apie tai kalbėti. Reikia specializuotų žinių pateikti, kaip veikia algoritmai dingus vaikui, kalbėti apie galimas priežastis, kur kreiptis pagalbos.
– Lyginant, pavyzdžiui, kaip buvo prieš trisdešimt metų ir dabar, mastas, kuomet dingsta artimieji, auga ar mažėja?
– Sakyčiau, šiek tiek yra pakitę, nes net prieš karantino laikotarpį mes matydavome, kad skaičius buvo išaugęs. Karantino metu, kadangi visi mes užsidarėme namuose, skaičiai mažėjo, nes mažėjo, pavyzdžiui, pabėgimo iš namų atvejų. Dabar jie kas metus lieka maždaug stabilūs, bet, mano vertinimu, vis tiek tai yra didelis skaičius, t. y. 2 tūkst. atvejų per metus.
– Kiek dažniausiai pavyksta išsiaiškinti atvejų, dėl ko dingo žmogus? Kiek vis dėlto lieka nežinomos priežastys?
– Didžioji dalis nepilnamečių dingimą lemia pabėgimai iš namų ir globos įstaigų. Kartais tai yra nepalankios vaikystės patirtys, smurtas, nepriežiūra, seksualinis priekabiavimas, galimas įsitraukimas į prekybą žmonėmis. Tai yra labai svarbu identifikuoti, nes kol mes neišsprendžiame priežasties, dėl ko vaikas, pavyzdžiui, bėga iš namų, tol turėsime tuos pakartotinus skaičius. Su suaugusiais yra kitokie atvejai, nes kartais net ir pavykus rasti žmogų, jis nenori toliau gauti pagalbos, eiti į kontaktą.
Naujausi komentarai