UGNIAGESĮ PARKLUPDĖ LIGA: LAUKIA DIENOS, KAI VĖL PAJĖGS APKABINTI SAVO VAIKUS

Prieš kelerius metus ugniagesys gelbėtojas Ryšardas Brazevičius, skubėdamas lūžinėjančiu ledu, Trakų rajone išgelbėjo skęstančio žvejo gyvybę. Už tai jis buvo apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde. Ryšardas visada buvo vienas iš daugelio ugniagesių, kitiems teikęs viltį, bet praėjusią vasarą jos prireikė ir jam pačiam.

Kaip skelbiama Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos socialinio tinklo „Facebook“ profilyje, viskas prasidėjo nuo to, kai praėjusių metų liepos mėnesį po atostogų jis turėjo grįžti į Trakų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą, kur dirbo ugniagesiu gelbėtoju.

Dar vakare pasijutęs blogai, jis tikėjosi, kad kitą dieną pasijus geriau. Ryte ugniagesys išskubėjo į darbą, deja, nuvykti į jį neužteko jėgų – kelyje buvo priverstas sustoti, teko kviesti medikus. Netrukus Santaros klinikose buvo kovojama dėl jo gyvybės.

„Erkinis encefalitas beveik pusmečiui jį buvo prikaustęs prie lovos. Trisdešimt šešerių metų vyras neslepia, jog buvo akimirkų, kai atrodė, kad visos pastangos perniek. Beveik kasdien jį lankė žmona Gražina, kuri, slapčia nubraukusi ašaras, nuolat įtikinėjo vyrą, kad jis būtinai atsistos ant kojų. Ryšardas ir pats žinojo, kad pasiduoti negali. Juk namuose jo laukė dvi dukros ir vos ūgtelėjęs sūnus“, – jautrios kolegos istorijos detalėmis dalijosi Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos atstovai.

Atėjus pavasariui, kiekvieną dieną jis pradeda su viltimi, kad pradės greičiau vaikščioti, kad rankose rasis daugiau jėgų, kad pagaliau galės grįžti į namus ir įstengs apkabinti savo vaikus.

Pasak jų, Ryšardas iki šiol nekalba apie tai, ką reikia ištverti, kai negali pajudinti nei kojų, nei rankų, kai negali net pakelti telefono, negali pats pavalgyti, atsisėsti ar apsiversti. Vis dėlto šiuo metu vyras džiaugiasi, kad pagaliau jis vėl gali vaikščioti. Tiesa, žingsnis dar nėra tvirtas. Jis labai norėtų, kad stiprybė sugrįžtų ir į jo rankas, nors dabar jau gali pats išlaikyti šaukštą, bet pakelti rankų aukštyn dar neįstengia.

Ryšardas labai dėkingas visiems jam padėjusiems – Santaros klinikos medikams, Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro gydytojams:

„Labai norėčiau padėkoti ir šio centro kinezetarpeutui Ignui ir ergoterapeutei Ingridai, kurie įdėjo daug pastangų, kad galėčiau vaikščioti. Už palaikymą ir nuolatinį rūpestį esu dėkingas ir savo komandos ugniagesiams gelbėtojams bei visam Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos kolektyvui. Ačiū už paramą Vidaus reikalų ministerijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento kolektyvams. Esu dėkingas ir Šalčininkų rajono savivaldybei bei šio rajono ūkininkams, kuri sužinoję apie nelaimę, taip pat skyrė mūsų šeimai paramą“.

Ryšardo ir jo žmonos Gražinos teigimu, jie niekada nemanė, kad juos užgriuvusi nelaimė sujaudins ir sutelks daugelį žmonių. Tai padėjo išsaugoti viltį. Artėjančių švenčių proga Ryšardas visiems palinkėjo daug sveikatos. Ir, žinoma, pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.

Atėjus pavasariui, kiekvieną dieną jis pradeda su viltimi, kad pradės greičiau vaikščioti, kad rankose rasis daugiau jėgų, kad pagaliau galės grįžti į namus ir įstengs apkabinti savo vaikus.

Dėl pašlijusios sveikatos jam teko atsisveikinti su ugniagesio gelbėtojo darbu, bet jis viliasi, kad sveikata pamažu gerės. Tada vėl galės ūkininkauti, o galbūt ir imtis kalvystės, kurią labai mėgo. Turi ir slaptą norą – kada nors dirbti savivaldybės ugniagesių komandoje. Tikėkime kartu su juo, kad taip ir bus.