Plačiau apie tai, kodėl žmonės ryžtasi kraupioms žmogžudystėms ir kas lemia žudynių motyvus, pasakojo kriminologas Gintautas Sakalauskas.
– Pakalbėkime apie visą Lietuvą sukrėtusią paramediko žmogžudystę. Kiek dažni tokie atvejai Lietuvoje?
– Manau, kad tokie įvykiai visada sukelia baimės ir nesaugumo jausmą, bet reikėtų suprasti, kad jie yra labai reti. Antras dalykas – jie yra tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi padarinys. Bendrai nužudymai yra reti, t. y. iš 45 tūkst. nusikalstamų veikų turime maždaug 80 nužudymų. Tokie įvykiai, kaip šis, yra dar retesni, nes dauguma iš tų nužudymų būna padaromi apsvaigus nuo alkoholio. Be to, dažniausiai jie padaromi neplanuojant, pavyzdžiui, būna buitiniai konfliktai, kurie kyla aiškinantis santykius ir tuomet nutinka kažkokie smurto proveržiai. Kad būtų planuojama – labai reti atvejai.
Viso nusikalstamo elgesio Lietuvoje moterys padaro maždaug 10 proc., nužudymų taip pat maždaug 10 proc. Kitas dalykas – bendrininkavimas nužudymuose taip pat yra labai retas. Didžioji dalis atvejų būna pavienių asmenų kilusių konfliktų padarinys. Toks įvykis tikrai yra labai išskirtinis, retas ir kartą per 10 metų nutinkantis.
– Kodėl žmonės ryžtasi kraupioms žmogžudystėms? Kas juos išprovokuoja?
– Labai sunku pasakyti. Jei kriminologai žinotų tą atsakymą, aišku, daug ką galėtų ir pakeisti. Dažniausiai būna kompleksas dalykų, pavyzdžiui, žmogaus vidiniai dalykai, kurie formuojasi nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių. Tuomet tai, kas nutinka su juo vėliau: konfliktai, nuoskaudos, neišspręsti klausimai, problemos, keršto jausmas. Tuo pačiu – draugai, kurie galbūt skatino tokius dalykus padaryti. Labai daug kas pagalvoja, kad galbūt vertėtų atimti vienam ar kitam žmogui gyvybę, tačiau to nepadaro. Ta riba, kurią žmogus peržengia nuo svajonių, kažkokio įsivaizdavimo ar pasakymo, bent jau šiuolaikinė kriminologija atsakymo į šį klausimą neturi.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
– Ar kiekvienas galėtų įvykdyti tokį nusikaltimą, ar ne? Ar kiekvienas gali būti įtariamasis tokiose bylose?
– Įtariamasis – ne, bet žmonių elgsenos tyrimai rodo, kad tokių ar panašių dalykų, kuriais būtų stipriai žalojami kiti žmonės, gali padaryti dauguma, esant tam tikrai situacijai, nepaisant to, kad dauguma žmonių apie save galvoja labai gerai. Yra toks garsus eksperimentas, kuris įrodė, kad esant tam tikroms situacijoms, spaudimui, net žmonės, kurie apie save galvoja labai gerai, imasi dalykų, apie kuriuos jie patys negalėjo patikėti, kad taip gali būti. Pirmiausia lemia situacija ir tam tikras kompleksas dalykų, tad esant tam tikram kompleksui daug kas elgtųsi, jei ne taip, tai labai panašiai, t. y. žalodami kitus žmones.
– Žinome, kad už tokius nusikaltimus gresia rimtos pasekmės, bet žmonės tam vis tiek ryžtasi. Kas vyksta nusikaltėlių galvose?
– Turbūt tas atvejis irgi parodo, kad žmonės negyvena pagal Baudžiamąjį kodeksą. Kas yra svarbu, kad net tų pačių nužudymų kontekste turime labai skirtingą elgesį. Tarkime, planuotą, kuris būna labai retas. Yra žmonių, kurie gyvena iš to, t. y. iš samdomo žudiko profesijos, vadinkime. Čia, man atrodo, buvo situacija, kai turbūt taip pyksti, turi tokias nuoskaudas ir kitus dalykus, kad imiesi dalykų, kurie yra pagal Baudžiamąjį kodeksą baudžiami labai griežtai. Pats slėpimo kontekstas yra labai primityvus, kai žmonės galvoja, kad sudegins, užkas, paslėps ir niekas apie tai sužinos. Žiūrint objektyviai iš šono tai yra labai naivu ir primityvu, nes yra daug metodų, kaip tokius dalykus susekti. Ir jei žmogus, tarkime, turi darbą, šeimą – visi jo pasigenda. Tad galvoti, kad tu nebūsi tarp įtariamųjų, nors bendravai kažkaip arba turėjai kažkokį santykį, yra labai naivu. Be to, yra telefonų sekimas, kameros, liudininkų parodymai. Galiausiai tai yra tik valandų ar dienų klausimas, kada tokie dalykai bus išaiškinti.
(be temos)
(be temos)