Jei manytume, kad kauniečių bohemos atstovų likę tik vienetai, tai dailininkas Raimundas Majauskas – neabejotinai vienas iš jų. Jį galima sutikti kavinėse, parodų atidarymuose – ir su taure, ir su pastelėmis rankoje. Pamatęs nematytą, įdomų veidą, jis čia pat pastelėmis meistriškai jį nupieš.

Piešiantis iš natūros

Nupieš dailininkas ir peizažą, natiurmortą, vienokį ar kitokį vaizdą ar portretą, ir ne bet kaip: „Peizažas – tai ne tik gražus ar negražus vaizdas, – pastebi R.Majauskas. – Jis turi perteikti daugiau nei, tarkim, gamtovaizdį. Taip pat ir natiurmortą nėra lengva įvaldyti, kad tam tikri objektai, daiktai perteiktų ir nuotaiką, emociją, kalbėtų tarp eilučių.“

Ir gali taip atsitikti, kad portretas bus tikresnis nei nuotrauka – ne atkartotu vaizdu, bet pagauta esmine charakterio savybe, vyraujančia emocija, galbūt net atskleis tai, ką maneisi paslėpęs, o gal numaldęs.

„Taip, dažniausiai piešiu iš natūros, net ir tai, kas saugoma galvoje, kažkur yra matyta ir specialiai užfiksuota atmintyje, tačiau natūrą aš kažkiek, kiek man reikia, keičiu, transformuoju, kad pasakytų vieną ar kitą mintį, būseną“, – dailininkas ištraukia paveikslą „Vartai“.

Metęs žvilgsnį, darbe pamatytum įdomų gamtovaizdį. Žvelgi nuo tilto į tekančią upę, kurios krante boluoja urbanistinis peizažas, tačiau visą vaizdą tarsi juosia grėsmingi debesų vartai – jų žvilgtelėjęss nė nepamatysi, gal tik liks kažkokia kiek sunkoka nuotaika, ir tik atidžiau įsižiūrėjęs įsitikini, kad nuotaiką perduoda debesys, jų vartai. Į kur jie? Į pragarą ar išsilaisvinimą?

„O kas čia žino“, – ne apibendrina, o tik perteikia tam tikrą būseną dailininkas.
Į kur, kas ir kodėl? Tai paliekama žvelgiančiojo vaizduotei, nuotaikai, patirčiai, lūkesčiams.

Atsisukęs į grožį

Puikiai valdantis piešinį, dažnai į rankas paimantis pasteles, vis dėlto R.Majauskas pirmiausiai yra tapytojas. Skaidrios, be galo spalvingos, realaus, siužetiško turinio dailininko drobės įprasmina gyvenimo grožį, beribį jo spalvingumą ir jo virpėjimą, subtilias nuotaikas. Regis, abstrakcijos dailininko netraukia.

„Ne, man patinka ši Žemė, gera joje būti„, – patikina tapytojas ir priduria, kad gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas. “Bet grožis tuomet dar ryškesnis“, – nusišypso ir apie gyvenimo sunkumus nekalba. "Et, praėjo, – numoja ranka ir čia pat susizgrimba: – Su akimis kažkas negerai, reikėtų nueiti pas gydytoją, vis atidėlioju, nes, žinai, kai nueisiu, tai, žiūrėk, ir ką nors ras.“ Šyptelėja ir vėl prapuola tarp savo paveikslų, sustatytų ankštame buto koridoriuje.

Dailininkas gyvena ir tapo daugiabutyje beveik Kauno pakraštyje, Partizanų gatvės gale. „Atsikėlėme čia, kai aplinkui beveik nieko nebuvo – vieni molynai, – pritaria R.Majausko žmona Liucija, – o Raimundas, kai augo vaikai, tapė virtuvėje, nors tie dažų ir chemikalų kvapai pasklisdavo po visą butą.“

Dabar, vaikams jau suaugus ir palikus namus, dailininkas vieną iš dviejų buto kambarėlių pavertė savo dirbtuve. Tiesa, nelabai jame telpa, ypač – nutapyti paveikslai.

Paveiksle mirksintis žmogus

„Štai, – atitempia iš koridoriaus, – „Arkadija“, taip vadinasi šitas. Man jis brangus, stengiuosi jo neparduoti", – šiltai į paveikslą žvelgia tapytojas profesionalas, gyvenantis vien iš savo kūrybos. Jo paveikslų, kai kurie – ištisas kolekcijas, įsigiję meno mylėtojai iš Rusijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Danijos, Suomijos, JAV .

„Yra keletas paveikslų, kuriuos mielai susigrąžinčiau, bet, žinau, jie jau – už jūrų marių, – susimąsto menininkas. – Et, vėl numoja ranka, atmintimi nesiskundžiu, daugelis paveikslų lieka mano galvoje, galiu nesunkiai atgaminti, interpretuoti.“

Arkadiją – nesibaigiančiai giedros nuotaikos svajonių šalį – vaizduoja moters ir vyro figūros: romantizuotos, švelnių, tyčia – kiek saldokų spalvų, pasak R.Majausko, lyg ta vestuvinė fotografija kaimo grytelėje, apkaišyta sudžiūvusiais gėlių žiedeliais, rožančiumi, dirbtinai kiek paspalvinta, parausvinta – teigianti idilę, gražaus gyvenimo svajonę ir viltį.

Išmaniuoju telefonu pamėginu R.Majauską prie paveikslo nufotografuoti. Dailininkas susidrovėjęs pasitraukia, palieka paveikslą vieną. Po vieno kito bandymo, išmanusis telefonas parodo, kad „aptiktas mirksėjimas“. Bet fotografuoju tik paveikslą! Ekrane parodoma kas „sumirksėjo“ – vienas iš portrete nutapytų žmonių.

Apstulbus tenka konstatuoti: išmaniosios technologijos geba atpažinti gyvybę, kuri šiuo atveju sklinda iš nutapyto portreto. O gyvų paveikslų dailininkas iš koridoriaus jau tempia kitą spalvomis virpantį paveikslą ir teisinasi: „Nenoriu jūsų apkrauti informacija...“

Laisvasis menininkas

Į senąją koldūninę, kurioje visą vasarą kabos R.Majausko pastelės – šilti, spalvingi, kiek impresionistiški peizažai – su kitais dailininko draugais atėjo ir poetas Gintaras Patackas. Pasipuošęs baltu švarku, poetas tarsi koks italų mafijos bosas, o iš tikrųjų – kaunietiškos bohemos vilkas, moderavo parodos atidarymo popietę, svarstė, kokią įtaką R.Majausko paveikslai padarytų visatai, jei būtų nublokšti į kosmosą.

„Be jokios abejonės, Majauskas – pirmiausia koloristas, – surimtėjęs kalbėjo poetas, – po jo spalva slepiasi akademiškai tikslus ir specialiai deformuotas piešinys, nes neretai identiškas fotomenui piešinys jo nekartoja, yra sulaužomas, ko negali padaryti jokie fotoobjektyvai. Cukraus ir saldumo juose nerasi nė kiek, čia yra aštrumas, tiesa, laisvės pojūtis, kurį jis traktavo visą gyvenimą.“

Senosios koldūninės savininkė pasportavo, įrėmino dailininko pasteles, kurios dabar puošia kavinę, o apsilankiusįjį supažindina su kauniečio dailininko kūryba.

„Nuo 1985 m. gyvenu tik iš savo kūrybos, – sako anksčiau gamykloje dailininku dirbęs R.Majauskas. – Tais metais išėjau iš darbo, nes supratau, kad kito kelio nėra: arba išeinu, arba tampu sekmadieniniu dailininku. Juk imtis teptuko teišeidavo savaitgaliais, ir tai ne visada – juk įtaką daro nuovargis, visai kitos mintys, kita energija. Prišokdamas ne ką tesukursi, taigi – išėjau. Žinoma, rizikavau, bet, matot – neprapuoliau.“

Tapytojo žmona kažko atsidūsta, bet šypsosi, prisipažįsta, kad R.Majausko pastelėmis įamžinti jos tėvonijos Žemaitijoje vaizdai ją žavi.

Benzino ir bandelių kvapas

R.Majausko paveikslai traukia akį šiltomis nuotaikomis, nuoširdumu, atviru žvilgsniu į supančią tikrovę – ryškių spalvų kūriniai, regis, virpa spalvomis ir harmonija, tačiau, ilgėliau stabtelėjus, ne viename iš jų po švelnių spalvų ažūru išryškėja dengiama drama, net tragizmas.

„Kiekvienas menininkas turi savo kančios maišelį, – pritaria dailininkas. – Iš jo ir semiasi visa kūryba.“ Ir čia pat priduria: „Kad ir kaip ten būtų, į praeitį reikia žiūrėti su optimizmu, netgi pagarba, nes tai tavo gyventas laikas...“

Kauno R.Majauskas nekeistų į nieką kitą, nes čia – jo prisiminimų klodai, egzistencijos versmės. Kadaise netoli dabartinio Ramybės parko gyvenusio tapytojo atmintyje įsirėžė nedidelio, smetoniškos statybos namo buto langas, pro kurį matydavo gatvę – tuometį Lenino (dabar – Vytauto) prospektą.

„Benzino, žibalo, dulkių dvelksmas, susimaišęs su nosį kutenančiu šiltos duonos ir bandelių kvapu (name buvo duonos parduotuvė), išliko, regis, net sapnuose“, – šypsosi virpančiose spalvose save atrandantis dailininkas.