– Kas yra kūčiukai ir kaip jie atsirado?

– Vaikščiodamas ekspedicijose po Lietuvą vis klausinėdavau vyresnio amžiaus žmonių apie mūsų papročius, žinoma, ir apie Kūčių vakarienę. Ir visi man sakydavo, kad Kūčių vakarienė savo esme yra šeimos šventė, kurios metu pasikviečiami prie stalo ir protėvių šešėliai, tarsi jie čia būtų. Jeigu tais metais yra namuose mirusių žmonių, tai jiems net paliekama vieta prie stalo, padedama lėkštutė, tarsi jie dalyvautų šitoje šventoje vakarienėje. Ant stalo patiekiami valgiai. Kokie? Valgiai tokie, kokie senovėje valgyti būtų. Ir nereikia jų labai perdirbinėti ar ypatingai ruošti, viskas paprastai kaip valstiečio troboje. Štai ir vienas iš tų valgių yra kūčiukai, turintys skirtingose vietose skirtingų pavadinimų.

– Aš apie tuos pavadinimus ir noriu jūsų paklausti. Kūčiukai tarsi dažniausiai vartojamas pavadinimas, bet dar girdime šlyžikai, prėskučiai, kleckučiai. Kodėl jie tokie skirtingi?

– Čia turbūt senų laikų atminimas, kad kiekviena apylinkė turėdavo savų papročių. Žmonės mažai keliaudavo, mažai bendraudavo tarpusavyje. Tik už upelio jau ir tarmė kita. Žiūrėkit, kiek mes patarmių turime. Tai iš to ir kyla. Nors mūsų teritorija nedidelė, bet kultūrinė įvairovė labai savita. Ir kiekvienas lietuvis nori gyventi taip, kaip jam protėviai prisakė, ar taip, kaip jis pats sugalvojo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet iš tiesų gyvenimas keičiasi, jūs ir pats jį stebite. Ar tie kūčiukai dar yra mūsų kasdienybėje? Ar tai likęs prisiminimas ir nebeteikiame tam dėmesio?

– Kūčiukai, žinoma, yra prisiminimas ir labai įdomus, nes, pasirodo, kad jie žinomi tik Lietuvoje ir tuose kraštuose, kurie ribojasi su Lietuva. Galima netgi išvesti ribas – tai būtų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai – ypatingas mūsų patiekalas. Etnologai mano, ir aš pritariu tai nuomonei, kad kūčiukai senovėje buvo būtent ta apeiginė duonelė vėlėms pamaitinti. Todėl jie tokie kaip nagas – mažiukai, nes vėlės neturi kūno ir joms nereikia daug.