„Pagrindinėje festivalio programoje pristatomi naujausi dokumentiniai pasakojimai, pastaraisiais metais apkeliavę daugybę festivalių visame pasaulyje. Filmų geografija driekiasi per skirtingus žemynus, o kino kūrėjus dominančių temų ir meninių pasirinkimų įvairovė kviečia atrasti dokumentiką kaip estetinį ir intelektualinį nuotykį“, – festivalio programą pristatė viena jos sudarytojų Laura Bartusevičiūtė.
Pagrindinė programa: istorinės atminties ir kūrybinės tapatybės paieškos
Festivalyje nuosekliai tyrinėjami istorinės atminties horizontai šįkart atvėrė skirtingas politinės galios formas. Ispanų režisieriaus Manuelio Correos filmas „Pradingusiųjų atlasas“ žvilgsnį kreipė į diktatūrinį Francisco Franco režimą ir jo aukas, kurių likimus iki šiol slepia daug neatsakytų klausimų.
Pasitelkdamas geografų, architektų, kino kūrėjų ir archyvarų komandą bei skaitmenines technologijas, režisierius rekonstravo dingusiųjų atlasą. Atskleisdamas istorijos falsifikavimo ir galios architektūros struktūras, filmas liudija kiną kaip būdą demaskuoti nutylėtus faktus ir siekį atkurti tiesą.
Iraniečių režisierės Sanaz Sohrabi juosta „Kalendoriaus fragmentai“ istoriją apmąstė atsigręždama į naftos gavybos pramonę. Filmo autorė kėlė klausimą, ar juodasis auksas galėjo būti ne tik kruvinus konfliktus kurstantis išteklius, bet ir geresnio pasaulio pažadas. Ji kūrė koliažą iš archyvinių filmų, televizijos įrašų, žurnalų, laikraščių, pašto ženklų, vokų, fotografijų, politinių dokumentų ir bandė išsiaiškinti šios svajonės raidą.
Dokumentinį kiną, kaip esamojo laiko liudijimą ir aktyvizmo formą pristatė filmas „Tylios nakties iliuzija“, subūręs 40 Ukrainos kino profesionalų ir šimtus žmonių, fiksavusių vieną vasaros naktį. Linksmybės naktiniame klube, gimdymas, kelionė traukiniu, darbas naktinėje pamainoje, atsisveikinimas su kariais, nerimastingas oro pavojaus laukimas – gyvenimas tęsiasi net gaudžiant pavojaus sirenoms.
Kanados režisieriai, pusbroliai Peteris Scriver’is ir Sethas Scriver’is filme „Begalinis sausainiukas“ pasitelkdami animaciją dalijosi skirtingomis vaikystės patirtimis – gyvenimu Toronte ir atokioje Kanados autochtonų bendruomenėje. Sudėtingas temas, kaip rasinė tapatybė, kolonializmas, autochtonų bendruomenės realijos, filme lydėjo humoras ir gyvos improvizacijos. Animacija čia ne tik iliustravo, bet savo žaisminga prigimtimi atkartojo šeimos gyvenimo būdą, laisvai keisdama jų pasakojimus ir prisiminimus.
Asmeninės gyvenimo patirtys, neatsiejamai susipynusios su kūrybinėmis paieškomis, atsispindėjo amerikiečių režisierės Brydie O'Connor juostoje „Barbara amžinai“, pristačiusioje biografinę studiją apie vieną svarbiausių JAV eksperimentinio ir LGBTQIA+ kino kūrėjų Barbarą Hammer. Pirmuoju atvirai homoseksualiu erotiniu filmu, bylojančiu iš moters perspektyvos, menininkė pateko į kino istoriją, asmeninę patirtį paversdama radikalia ir kompromisų nepripažįstančia kino kalba.
Kūrybos temą pratęsė Berlyno kino festivalyje pristatytas filmas „Krokodilas“. Penki jaunuoliai iš Nigerijos, sužavėti holivudinių filmų ir juose naudojamų specialiųjų efektų, pasiryžta sukurti kažką panašaus. Pradėję nuo namų sąlygomis filmuojamų juostų, jie tampa tarptautiniu mastu žinomu kolektyvu „The Critics“, o jų kūrybą pastebėjo net „Žvaigždžių karų“ režisierius Jeffrey Jacobas Abramsas, padovanojęs jiems profesionalias kino kameras.
Trumpametražio kino horizontai: įtampos zona
Trumpametražių filmų programą vienijo vakarietiško žvilgsnio periferijoje liekantys regionai ir asmeninės bei kolektyvinės istorinės atminties refleksijos. Karo, okupacijos ir politinių konfliktų žymes liudijo ir negrįžtamai suardytas kraštovaizdis, ir pasikeitusi kasdienybė.
Filmo „be pavadinimo“ režisierius Ghassanas Salhabas leido kalbėti karo nuniokoto Beiruto ir pietų Libano vaizdams.
Specialioji programa: Jameso Benningo ir Sharon Lockhart kūrybinis dialogas
Specialioji programa šiais metais žada išskirtinę pažintį su dviem šiuolaikinio dokumentinio kino kūrėjais ir jų juostomis – Jameso Benningo „Aštuoniais tiltais“ ir jo netiesioginės mokinės Sharon Lockhart „Prieš vėją“.
J. Benningo dokumentinio kino kūrybos metodui būdingi statiški, kruopščiai sukomponuoti kadrai, ilga jų trukmė ir tradicinio pasakojimo atsisakymas.
Žiūrovas panardinamas į nejudrų kraštovaizdį, kuriame pamažu pradeda ryškėti skirtingos kismo formos.
S. Lockhart pokalbį su kūrybiniu mokytoju tęsė ilgais statiškais kadrais, preciziška kompozicija, dėmesiu erdvei ir lėtam tempui, tačiau jos filmuose kraštovaizdis tapo ir socialinės patirties bei stebėjimo erdve.
Šiais metais Vilniaus dokumentinių filmų festivalis vyks lapkričio 26 d. – gruodžio 6 d. Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Alytuje ir Klaipėdoje.
Naujausi komentarai