Kviečiame paskaityti rašytojos Jurgos Tumasonytės parengtą knygų apžvalgą, kurioje atsidūrė Jono Mekas „Spirgai“, Marijos Drėmaitės, Viltės Janušauskaitės, Nojaus Kiznio, ir Matas Šiupšinsko „Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“, Yoko Tawados „Emisaras“ ir Roberto Bolaño „Prakeiktos žudikės“.

Jonas Mekas „Spirgai“ („Raštų“ IV tomas). Sudarytojas Julius Ziz. Iš anglų kalbos vertė Simonas Bernotas, Dominykas Norkūnas, Kornelijus Platelis

Odilė, 2023

Artimas Jono Meko bičiulis, menininkas Julius Ziz jau sudarė tris rašytojo raštų tomus, suskirstęs rinktines į poezijos, prozos, scenarijų ir pjesių knygas. Šiame, ketvirtame, tome, pasak sudarytojo sudėta visa, kas netilpo. Kodėl toks pavadinimas? J. Ziz rašo: „Kai Jonas baigė montuoti savo vieną svarbiausių filmų „Judėdamas pirmyn...“, jis man padovanojo metalinę dėžę, pilną kelių filmo kadrų atkarpų. Pasakė: čia spirgai, tai, kas mūsų namuose likdavo nuo suvalgyto maisto, tada mama padarydavo spirgų ir būdavo dar viena vakarienė“ (12–13 p.). Kaip atrodo toji „dar viena vakarienė“?

Rinktinė pradedama nuo Dominyko Norkūno išverstų prisiminimų „Be datos. 1946“, kuriuose J. Mekas prisimena savo vaikystę kaime. Tekste skaidriai, su meile ir nostalgija prisimenamos namuose turėtos knygos, šeimos ritualai ir motinos kasdienybė, stebima iš nerūpestingo vaiko perspektyvos. Būtent šis tekstas suteikia toną po jo einantiems eilėraščiams, prozos tekstams ir netikėtam atradimui, spausdinamam knygos pabaigoje.

J. Meko biografijoje ir jo tekstuose svarbiausi yra trys naratyvai. Pirmasis – tarpukario lietuviškas kaimas. Ir Niujorkas su visais tais XX a. personažais, kurie per daug garsūs ir įtakingi, kad galėtum juos įsivaizduoti iš kūno ir kraujo. J. Meko kūryboje išnyra jo draugų ir bičiulių vardai, vietos, akimirkos. Viename tekste J. Mekas rašo: „Vis dėlto turiu jums pasakyti: / Niujorkas lyg Dorianas Grėjus. Visada jaunas. Jam visad / dvidešimt septyneri. Kaip ir man, išsilaipinusiam Niujorke tą / 1949 metų spalio dieną. Mudu su Niujorku susiejo gyvenimas“ (262 p.).

Ankstyvojoje J. Meko kūryboje išryškėja pamatas, ant kurio dėliojasi jo tolesnis gyvenimas. Kartais įdomu įsivaizduoti jo asmenybės ir kūrybos raidą, jei prieš 74-erius metus nebūtų drauge su broliu Alfonsu Meku nusprendęs įsikurti Niujorke. „Spirgai“ – šviesi, koncentruota ir svarbi knyga, kurią tiesiog būtina turėti visiems J. Meko mylėtojams ir raštų kolekcininkams. 

Marija Drėmaitė, Viltė Janušauskaitė, Nojus Kiznis, Matas Šiupšinskas „Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“

Lapas, 2023

Iš pirmo žvilgsnio tai knyga apie architektūrą, ji suskirstyta į 8 skyrius, kuriuose aptariami ne tik sovietinės architektūros politika ir tipiniai daugiabučiai, bet ir mikrorajonų kūrimo principai, individualių namų statyba, kaimo urbanizacija, kolektyviniai sodų nameliai, senamiesčių rekonstrukcija, sovietmečio gyvenamosios architektūros vertinimas ir apsauga kultūros paveldo kontekste. Knygoje aprašomi skirtingi gyvenamojo ploto asmeniui reglamentai ir urbanizacijos užmojai, skambantys, švelniai tariant, šiurpiai. Greta viso to yra ir dar kažkas daugiau, ne tik sovietmečio architektūros studija.

Pradėti reikėtų turbūt nuo to, kad mano, kaip ir daugelio nepriklausomybės pradžioje gimusių žmonių, vaikystė prasidėjo tipiniame daugiabutyje. Neabejotinai mūsų tėvų ar senelių atmintyje įsirėžęs prisiminimas, kai pagaliau gauni savo išsvajotąjį butą. Dabar tie pilkų, nušiurusių, vienodų namų masyvai kelia skirtingų jausmų – rečiau nostalgijos, dažniau nusivylimo, noro kuo greičiau tą namą renovuoti, išgriauti mažų, kaip kišenė, virtuvėlių sienas, perplanuoti kambarius ir atspindėti savo gyvenamąjį laiką.

Puiku, kad knygoje yra interviu su senaisiais Žirmūnų, Lazdynų ir Karoliniškių gyventojais – tai irgi padeda giliau pajusti tai, ką reiškė gauti butą ir gyventi jame keturis dešimtmečius, stebint, kaip keičiasi santvarkos, vertybės ir estetika. Naujai pažvelgti į sovietmečio architektūrą, jeigu iki tol specialiai nesidomėjote, padės skyrius apie kolektyvinius sodus, šiais laikais dažniausiai virtusius chaotiškais gyvenamųjų namų kvartalais. Taip pat – skyrius apie individualių namų statybą ir sovietinį senamiesčio vaizdą.

Knyga užbaigiama viltingai, teigiant, kad, susikūrus rajono bendruomenėms, pradėjus justi atsakomybę ne tik už savo butą, bet ir viešąsias erdves, socialistinis modernizmas gali būti pritaikytas šiuolaikinės visuomenės reikmėms. Vis dėlto smalsu, kokių minčių sovietmečio architektūra sukels dabartinei vaikų kartai, kurių vaikystės prisiminimai taip pat prasideda nuo buto tipiniame šeštąjį dešimtmetį skaičiuojančiame daugiabutyje?

Roberto Bolaño „Prakeiktos žudikės“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė ir Simonas Bernotas

Kitos knygos, 2023

Tiek iš savo, tiek iš bičiulių patirčių pamenu, kad garsusis Roberto Bolaño romanas „2666“ daugelį baidė ir gąsdino savo neišpasakytai dideliu puslapių skaičiumi. Dėl to džiugu, kad vienintelė, autoriui gyvam esant išleista, apsakymų rinktinė „Prakeiktos žudikės“  leidžia mėgautis meistriškais tekstais dozuotai, po truputį.

Pradėjusi skaityti šiuos apsakymus prisiminiau, kad jau labai seniai skaičiau R. Bolaño, bet išsyk prisiminiau jo teksto ypatingumą. Man jis pirmiausia siejasi su tuo, kad veikėjai, net ir iš žemiausio sluoksnio, dažnai kažkuo vis tiek susiję su literatūra ir knygomis. Autorius mėgsta į savo prozą įpinti tikrų ir išgalvotų kitų rašytojų biografijos detalių, įterpti savo (ne)sumeluotų autobiografijos faktų, maišyti realizmą, siurrealizmą ir magiškąjį realizmą – paties R. Bolaño pavadintą infrarealizmu.

Šiuose trylikoje apsakymų neretai juntama nostalgija, kai iš vidutinio amžiaus vyro perspektyvos grįžtama į praeitį, prisimenami jaunystės epizodai. Veikėjai daug keliauja, patiria nuotykių. Nuotykiai ir netikėti siužeto vingiai (greta skaitymo, rašytojų ir knygų) yra antras svarbus šio rašytojo kūrybos bruožas. Nors daugelyje apsakymų nevengiama smurto scenų, vienišumo, atsiskyrimo, nemigos ir tam tikros desperacijos, visa tai nepateikiama kaip nuogas faktas, o įleidžiama į talentingai suręstą literatūrinį pasaulį.

Nors apsakymai parašyti meistro ranka, tačiau ne visi vienodai įtikino ar įtraukė. Man didžiausią įspūdį padarė „Paskutiniai saulėlydžiai žemėje“, „Lalo Kuros priešistorė“, „Prakeiktos žudikės“, „Sugrįžimas“ ir „Buba“. Šiuose apsakymuose esama daug ko – kelionės motyvo ir nuotykių, sekso scenų, įgaunančių keliagubą sluoksnį. Tarkim, pornografijos aktorės sūnaus monologas, kuriame jis kreipiasi į vyrą, prieš kameras dulkinusį jo nėščią motiną: „Anuomet nebijojai, judėjai taip greitai, kad tave galėjo matyti tik embrionai ir patys smulkiausi gyviai. Tarakonai, utėlės, blusos ir embrionai“ (106 p.). Arba vaiduoklio, stebinčio labai vienišo vyro nekrofilijos aktą su savo kūnu. Kad visas smurto naratyvas netektų vien vyrams, viename apsakymų galios pozicijas perima moteris, tirštu, karščiuojančios sąmonės monologu pasakojanti apie netrukus vyksiančią žmogžudystę. Įspūdingame, magiškame apsakyme „Buba“, pasakojančiame apie futbolininkus, priartėjama prie universalesnio klausimo: kiek ir ko galima paaukoti norint tapti didžiu ir kiek toji šlovė verta tokios aukos?

Taigi „Prakeiktos žudikės“ – neabejotinai vertinga knyga, kurią tikrai skaitys jo ankstesnės kūrybos mėgėjai. Nuo jos taip pat galima pradėti pažintį su šiuo ikoniniu Pietų Amerikos autoriumi.

Yoko Tawada „Emisaras“. Iš japonų kalbos vertė Jurgita Polonskaitė-Ignotienė.

Rara, 2023

Neapsiverčia liežuvis šį romaną pavadinti distopija, nes tekste per daug šviesos ir grožio. Jei įsivaizduotume, kad ateities distopijoje labai svarbu naujos technologijos, robotai ir dirbtinis intelektas, čia tarsi grįžtame šimtmečiu atgal, nebėra ir interneto. Japonija, įvykus konkrečiai neįvardytai ekologinei katastrofai, izoliuota nuo pasaulio, uždraustos užsienio kalbos, užterštas maistas ir sunykę miestai, žmonės ligoti. Tiksliau, šiame romane ligoti tik vaikai – jie gimsta silpni, o augdami dar labiau menksta. Dar viena gyvybės ciklo anomalija – senukai nebegali numirti, todėl net perkopę 100-metį tebedirba įvairius fizinius darbus, nes jaunoji karta tam per silpna.

Iš esmės romane pasakojama apie 100-metį Joširo, kasdien besirūpinantį savo išmintingu ligotu proanūkiu Mumei. Tarp jų kuriamas labai švelnus, jautrus santykis. Stebina tik tai, kad gana ramus pasakojimo tempas paskutinėje atkarpėlėje iki pabaigos staiga peršoka į Mumei paauglystę ir įgauna pagreitį. Knygos pabaiga, be abejo, tokia pat keista ir neįprasta, kaip ir visas romanas. Romane susipina daug temų: senatvė, klimato kaita, mirtis, jaunystės kultas...

„Emisaras“ patenka į šiuo metu labai išpopuliarėjusią japoniškosios literatūros bangą ir neabejotinai panardina skaitytoją į labai savitą, ne iki galo suprantamą, tačiau patrauklų pasaulį.