Joan Didion „Maginio mąstymo metai“

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė

Baltos lankos, 2025

Tai pirmoji amerikiečių autorės J. Didion knyga lietuviškai ir, tikėkimės, tikrai ne paskutinė, nes autorė yra parašiusi ne vieną reikšmingą kūrinį, kurį būtų pravartu turėti ir mūsų literatūros lauke. Po knygos „Maginio mąstymo metai“ labai norėtųsi turėti ir memuarus „Mėlynos naktys“ („Blue Nights“), pratęsiančius gedėjimo temą, paskatinančius platesnius apmąstymus apie senėjimą ir mirtingumą, susidūrus su savo vienintelio vaiko mirtimi.

Partnerio nuotr.

Šioje knygoje, kurią ji, kaip pasakojo ne viename interviu, parašė labai greitai, apžvelgiami pirmieji gedulo metai. 40 metų trukusi santuoka, dukra ir profesinė bendrystė – visa tai nutrūko per akimirką, kai jos vyras staiga krito pakirstas infarkto. J. Didion su jai būdingu tikslumu ir kruopštumu aprašo jo mirties dienos smulkmenas, patirtis ligoninėje ir skrodimo išvadas. Negana to, mirus vyrui, jai tenka slaugyti netikėtai komos ištiktą dukterį, tad gedėjimas ir nerimas sluoksniuojasi, prisiminimai apie vyrą persidengia su dukters slaugymo akimirkomis, netikėtais kultūriniais sugretinimais, atminties detalių mozaika.

Man J. Didion ir jos vyro, rašytojo J. G. Dunne’o pora, jų praktikuotas gyvenimo būdas, rašymo praktikos atrodydavo kaip tobulos amerikietiškos svajonės XX a. rašytojui pažadas. Pripažinimas, įtakingos pažintys, įspūdingi vakarėliai, garderobai, namai ant vandenyno kranto, kelionės ir t. t. Turėjusi viską ir staiga nebeturėdama nieko, šioje knygoje J. Didion samprotauja apie tai, kaip viskas pasikeitė, mėgina atsukti laiką atgal, vis grįžta į dukters vestuvių prisiminimus (Quintana paniro į komą po vestuvių praėjus vos penkiems mėnesiams), stengiasi įskaityti būsimų tragedijų ženklus.

Kodėl toks knygos pavadinimas? Todėl, kad, būdama racionali ir kritiška, J. Didion įtiki galimybe, kad jos vyras sugrįš. Pirmųjų metų gedulo fazėje tai yra gana dažnas sąmonės negebėjimas įtikėti, kad tavo žmogus tikrai niekada nebesugrįš, vis atrodo, kad gal visgi ims ir nutiks kas nors magiško. Tad ši knyga iš esmės yra apie tai – apie mėginimą susivokti, kad tavo artimasis mirė, gedėti. Tačiau viskas, nors situacija ne iš lengvųjų, pateikiama su vilties žiburiu, be patetikos. Pabaigoje autorė sako: „Žinau, kodėl stengiamės išlaikyti mirusiuosius gyvus: mes stengiamės išlaikyti juos gyvus, kad jie liktų su mumis. Taip pat žinau, kad jei norime gyventi patys, ateina laikas, kai turime mirusiųjų atsisakyti, paleisti juos, leisti jiems būti mirusiems. Leisti jiems tapti nuotrauka ant stalo. Leisti jiems tapti vardu ir pavarde patikos fondų sąskaitose. Paleisti į vandenį. Tai suvokiant man nė kiek ne lengviau paleisti jį į vandenį“ (206 p.).

Mieko Kawakami „Krūtys ir kiaušinėliai“

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė ir Rūta Aleksandravičiūtė

Baltos lankos, 2024

Partnerio nuotr.

Pirmojoje knygos dalyje, kuri galėtų būti įvardijama kaip „Krūtys“, Tokijo stotyje susitinka trys giminaitės. Skurde skendinti rašytoja Nacuko ten pasitinka savo vyresniąją seserį Makiko, dirbančią Osakos bare konsumatore, ir jos paauglę dukrą Midoriko. Atvykimo priežastis, kaip sužinome iš tolesnio pasakojimo, gana buitiška – Makiko pasiryžusi pasididinti krūtis. Bėda, kad sesuo taip pat skendi skurde, be to, tiek daug samprotaudama apie krūtų didinimo klinikas ir operacijų rūšis, rodos, praleidžia pro akis tai, kad jos dvylikametė dukra su ja nebekalba ir palaiko ryšį vien susirašinėdama rašteliais. Nacuko, kuri yra pagrindinė šio pasakojimo naratorė, racionaliai vertina jų galimybes: „Makiko neturi jokių konkrečių profesinių įgūdžių ar kvalifikacijos, o ir aš pati dirbu už minimalų atlyginimą, ir dar ne visu etatu. Midoriko yra tik vaikas, o vaikų išlaikymas kainuoja nemažai. Jos neturi jokių finansinių saugiklių, jokios atsargos, jokių užtarėjų ar giminių, į kuriuos būtų galima kreiptis blogiausiu atveju“ (44 p.).

Nacuko prisimena skurdžią vaikystę, smurtaujantį tėvą. Visgi ryšys tarp jos ir sesers stiprus, nors justi susvetimėjimas, tiriamas žvilgsnis į senstantį sesers kūną. Midoriko, kurios kūnas taip pat keičiasi, Nacuko pasakojime išlieka paslaptinga ir nebyli, tačiau skaitytojams suteikiama galimybė suprasti paauglės vidinius išgyvenimus, nes vis išnyra dienoraščio, kurį ji nuolat įsikniaubusi rašo, fragmentai. Mergaitė nekantrauja, kada, kaip ir kitoms klasės mergaitėms, jai prasidės mėnesinės, sykiu samprotauja apie gyvybės pradėjimą, apie tai, kad savo motinai yra tikras vargas ir geriau būtų visai negimusi.

Antrojoje dalyje, kuriai tiktų pavadinimas „Kiaušinėliai“, matome veikėjas po aštuonerių metų. Nacuko pavyko išleisti knygą, taigi pasiekti tam tikro profesinio pripažinimo. Skaitytojams paaiškėja, kad ji aseksuali, tačiau labai nori susilaukti kūdikio. Ką reiškia pradėti vaiką be partnerio, pasinaudojus nežinomo vyro sperma? Ši dalis man pasirodė perdėm ištęsta, nuklystanti į platesnius kontekstus, tačiau prarandanti intensyvumą, ne tokia įtraukianti kaip pirmoji.

Nors knyga iš pirmo žvilgsnio kai kuriems skaitytojams gali atrodyti nelabai patraukli dėl perdėto fiziologijos akcentavimo, visgi čia kalbama apie sudėtingus dalykus, tokius kaip gyvybės sukūrimo (ne)moralumas, žemesniojo Japonijos visuomenės sluoksnio pjūvis, šiuolaikinių nepriklausomų arba vienišų moterų situacija, seksualumas ir pasirinkimų galimybė, populiariosios kultūros įtakos. Įdomi, nevienareikšmė knyga.

Michael Finkel „Meno vagis. Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją“

Iš anglų kalbos vertė Darius Krasauskas

Alma littera, 2024

Partnerio nuotr.

Stéphane’o Breitwieserio istorija išties verta knygos, filmo ar pjesės. Šios garsios biografijos autoriui M. Finkeliui pavyko atrasti raktą, kaip galima paveikiai papasakoti apie vieną žymiausių meno vagių, panardinti skaitytoją į nusikaltimų scenas taip, tarsi skaitytume trilerį, o ne vieno keisto vaikinuko istoriją.

Visų pirma, autorius pateikia skaitytojams išsamų vagies portretą, atsigręžia į jo vaikystės traumas, ankstyvajame amžiuje pasireiškusį potraukį menui, besąlygišką motinos ir senelių rūpinimąsi, kuris turėjo įtakos jo moraliniams pasirinkimams, negebėjimui prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, tiesiog suaugti.

Sykiu tai ir meilės istorija, siejama adrenalino ir aistros, kuri skleidžiasi uždaroje kambario erdvėje, grūste prigrūstoje pavogtų meno šedevrų. Padarė įspūdį autoriaus aprašytas meno vagies potraukis praeities grožiui, tiesiog proto praradimas susidūrus su šedevru. Skirtingai negu kiti meno vagys, Stéphane’as neparduodavo savo pavogtų daiktų – jis tenorėjo išlaisvinti juos iš muziejų institucijų ir susitikti su kūriniais akis į akį, taip patirdamas katarsį ir dar labiau įsitraukdamas į kleptomaniją.

Įspūdinga yra ne tik vagies istorija ir jo pavogtų meno kūrinių likimas, bet ir jį supusių moterų pasirinkimai, jų tolesnio gyvenimo trajektorijos. Nors šios personos sunkiai bendradarbiavo ir leidosi prakalbinamos, autorius iš mažų detalių sugebėjo sukurti įtikinamus, pilnakraujus personažus, pateikti savo nuomonę ir vertinimą, tačiau neužgožti jais pasakojimo, suteikti erdvės interpretacijoms.

Mara van der Lugt „Sukurti gyvybę. Ką reiškia turėti vaiką“

Iš anglų kalbos vertė Dalia Staponkutė

Hubris, 2025

Partnerio nuotr.

Ši jaunos Nyderlandų filosofės M. van der Lugt knyga provokuoja, nes siūlo optimistinių naratyvų apie vaikų turėjimą fone peržvelgti pesimistinius naratyvus. Autorė teigia, kad gerokai per lengvabūdiškai žiūrime į naujos gyvybės sukūrimą, jį traktuodami kaip absoliutų, nekvestionuojamą gėrį. Ji samprotauja: „Kultūriniai gyvybės sukūrimo naratyvai aiškiai stokoja moralinių akcentų. Mums reikia iš naujo permąstyti naratyvą apie „teisę turėti vaiką“ todėl, kad jis neskatina moralinio sąmoningumo ir trukdo pereiti prie gilesnio jo apmąstymo. Vaikų gimdymas pirmiausia turėtų būti ne teisės klausimas (ar mes turime tokią teisę, ar ne?), o moralinių pasekmių dėl pradėtos gyvybės klausimas. Taip pat – atsakomybės už vaiko ateitį, gožiamą absoliučios nežinomybės“ (183 p.).

Autorė rašo gana lengva, daugeliui skaitytojų prieinama kalba, per klasikinės literatūros, filosofijos, populiariosios kultūros pavyzdžius siūlo permąstyti žmogaus atsakomybę už naujos gyvybės atvedimą į pavojuje atsidūrusią planetą. Žvelgdama iš vakarietiškos pozicijos, ji siūlo į vaikų turėjimą nežiūrėti per vartojimo prizmę, siūlo pakeisti klausimą „ar nori turėti vaikų?“ į klausimą „ar įsivaizduoji save kaip tėvą?“.

Iš pradžių skaitydama šią knygą purkštavau, man nepatiko, kad, jau turėdama vaikų, tarsi turiu išeiti iš savo komforto zonos ir pasiteisinti, kodėl jų turiu. Ypač kai vien geopolitinė situacija, atrodo, nieko gero nežada ateityje. Sykiu tai verčia susimąstyti, nes iki šiol dažniausiai reikalaujame argumentų iš tų, kurie pasiryžta neturėti vaikų. Lygiai taip pat turėtume surasti argumentų, kodėl jų turime. M. van der Lugt išskiria moralius ir nelabai moralius vaikų turėjimo aspektus, tačiau išlieka klausianti, atvira diskusijai.