Lyginant pirmojo ir antrojo karantino padarinius, galima pastebėti, kad pirmasis distancijos laikymosi laikotarpis daugeliui suteikė taip trūkstamos erdvės apmąstyti, kas iš tiesų yra svarbu, prasminga, į ką norisi sutelkti savo dėmesį, kam skirti savo laiką, o ką reikėtų keisti. Antrasis karantinas – kitoks. Jo metu ne vienas iš mūsų aiškiai išgyvenome tuštumos jausmą, nes vienus nuo kitų skiriantis atstumas, rodos, iš fizinio tapo emocinis, todėl sunkiau įveikiamas.

Jaunosios kartos tapytoja Indrė Mikašauskaitė pastebi, kad persikėlęs į virtualiąją erdvę tarpusavio bendravimas tapo klaidesnis, suprasti vieniems kitus pasidarė sunkiau. Paveiksluose reflektuodama savo mintis apie karantiną, bendravimą socialiniuose tinkluose ir jaučiamą atstumą, tapytoja virtualiojoje „IRGIgalerijoje“ žiūrovus kviečia į personalinę parodą „A/L 2020“, kurioje, kaip pati sako, balansuoja tarp ironijos, absurdo, savęs ir tradicinės tapybos.

Su I.Mikašauskaite kalbame apie karantino laikotarpiu pasikeitusį matymo / stebėjimo lauką, jo persikėlimą į telefono ir kompiuterio ekranus, kasdienybės fragmentus, tapusius paveikslais, ir virtualiąją personalinę parodą, kurios tikslas – žiūrovui suteikti tokių įspūdžių, kokius jis patiria turėdamas realų santykį su kūriniu.

Dimensijos: I.Mikašauskaitės projekte neapsiribojama vien kūrinių eksponavimu – čia daug judesio, šokio, garsų. M. Plepio nuotr.

Nenorėjau, kad mano paroda virstų 3D fizinės erdvės modeliu ar nuobodžia nuotraukų demonstracija. Pradėjau galvoti, kaip perkelti paveikslą į virtualiąją erdvę, išlaikant gyvo kūrinio matymo ir jausminį įspūdžius.

– Nors galerijas ir muziejus lankyti jau galime, jūsų personalinė paroda „A/L 2020“ atidaryta virtualiojoje „IRGIgalerijoje“ (nuo balandžio 23 d. ji persikels ir į fizinę lokaciją – „Tempo erdvę“). Virtualusis parodos formatas, mano nuomone, suteikia daug erdvės eksperimentams, o fizinė erdvė apriboja, nes ekspozicijos galimybės priklauso nuo erdvės architektūros. Kaip galvojate jūs?

– Virtualusis formatas suteikia tikrai daug galimybių. Tokių galimybių, apie kurias net nesusimąstome rengdami gyvas parodas, nes virtualybėje įmanoma viskas. Ruošdamasi atidaryti personalinę parodą „IRGIgalerijoje“, pažvelgiau į savo kūrybą iš kitos perspektyvos, pergalvojau ekspozicijos koncepciją.

– Vis dėlto, kodėl apsisprendėte parodą surengti dviem skirtingais formatais: virtualiuoju ir fiziniu?

– Paroda buvo pradėta organizuoti 2020-ųjų lapkritį. Tuomet dar turėjau vilčių įgyvendinti ekspoziciją „Tempo erdvėje“, tačiau prasidėjo karantinas ir teko sugalvoti kitą išeitį. Su „Tempo erdvės“ komanda nusprendėme, kad galime prisitaikyti prie esamos situacijos ir rasti alternatyvų. Tačiau noras pažaisti fizinėje erdvėje niekur nedingo.

M. Plepio nuotr.

– „IRGIgalerijoje“ pristatoma jūsų paroda įdomi, interaktyvi, netradiciška. Kaip vertinate pastaruoju metu virtualiojoje erdvėje dažnai rengiamas parodas, kurių didžioji dalis labiau primena nuotraukų albumus? Ar galėtumėte pasidalyti mintimis, kaip, rengiant virtualiąją parodą, neįsprausti jos į nuotraukų albumo rėmus?

– Galbūt dar ne visi spėjo prisitaikyti prie kitokios realybės ir atrasti, kaip virtualiojoje erdvėje įgyvendinti savo idėjas. Pakartosiu, bet reikia suprasti, kad virtualiojoje erdvėje viskas yra įmanoma. Nenorėjau, kad mano paroda virstų 3D fizinės erdvės modeliu ar nuobodžia nuotraukų demonstracija. Pradėjau galvoti, kaip perkelti paveikslą į virtualiąją erdvę, išlaikant gyvo kūrinio matymo ir jausminį įspūdžius, todėl virtualiojoje ekspozicijoje atsirado daug judesio, šokio, garsų ir įvairių kitų elementų.

M. Plepio nuotr.

– Jūsų personalinės parodos „A/L 2020“ koncepcija apima izoliacijos, bendravimo ir meilės temas. Pradėkime nuo pirmosios – izoliacijos. Kokius karantino padarinius jaučiate ir kokiomis formomis jie išryškėjo jūsų darbuose?

– Esu gana intravertiškas žmogus, todėl man šis laikas yra keistas ir įdomus tyrimų objektas. Visa „A/L 2020“ kolekcija sukurta būtent per šį laikotarpį. Karantinas, izoliacija nuo darbo, žmonių ir veiklų pridėjo savo potėpį. Matymo / stebėjimo laukas susitraukė, persikelė į telefoną ir kompiuterį, todėl atsirado naujų objektų ir detalių drobėse.

M. Plepio nuotr.

– Antroji tema – bendravimas, kurį apibūdinate kaip „nuotolinę ir nuolatinę įtampą“. Reikšti savo jausmus ir emocijas, rašant žinutę mesendžeryje ar atsakant į elektroninį laišką, labai sunku. Galbūt susikaupusius jausmus ir emocijas paprasčiau išsakyti kūrinyje, tačiau kaip yra dėl atgalinio ryšio?

– Kartais man yra lengviau reikšti savo mintis ir jausmus raštu nei žodžiu. Todėl kūrinių kompozicijose naudojau daug frazių iš pokalbių mesendžeryje, instagrame. Kai bendravimas persikėlė į virtualiąją erdvę, stebėdama jį ir matydama, kiek daug jame nesusipratimų, klaidų, nutariau tai perkelti į drobes. Sukelti truputį diskomforto pačiam vaizdui ir įterpti dar vieną kontekstą.

M. Plepio nuotr.

– Trečioji tema – meilė. Apie ją daugžodžiauti nesinori.

– Atsižvelgdama į šiandienos kontekstą, norėčiau pasakyti, kad meilė neturi lyties. Linkėjimai Aliaksandrai L.

– Šias tris temas paverčiate vaizdais – tapybos ir grafikos darbais, kuriuos žiūrovas lyg ir turėtų bandyti sujungti į pasakojimą, tačiau jūs sakote, kad „vaizdas yra patiriamas kaip sugadintas, perpildytas istorijos“, ar tai reiškia, jog parodoje nevystote vienalyčio naratyvo? Juolab kad ir parodos pavadinimas – „A/L 2020“ – žiūrovui nenurodo jokios aiškios krypties, galbūt tik pasufleruoja, kad judėti reikia atgal – į 2020-uosius.

– Kūriniuose – mano kasdienybės fragmentai: įamžintos dienos, minutės, pokalbiai ir vaizdai, kurie atrodo perpildyti, susisluoksniavę ir dėl to tampantys viena didele abstrakcija. Pavadinimas yra kodas, nuoroda į 2020-uosius – kolekcijos sukūrimo pradžią. Tačiau jį interpretuoti galima laisvai. Norisi palikti erdvės žiūrovo spėlionėms.

M. Plepio nuotr.

– Virtualioji jūsų personalinės parodos ekspozicija netradiciška yra ir dėl to, kad ją kurdama naudojote gerai žinomų prekės ženklų produktus, prekybos tinklų logotipus. Ar tai ženklai, kurie iliustruoja praėjusius metus? (Smarkiai apribojus kiekvieno mūsų socialinį, kultūrinį gyvenimą, liko tik buitiška rutina: ėjimas į parduotuvę, maisto ruošimas namuose ir visos kitos namų pramogos.)

– Šiuo laikotarpiu stebėjimo laukas susitraukė, akis pradėjo užkliūti už ryškių reklamų, prekių, jų kompozicinių ritmų prekybos centrų lentynose. Norėjau suteikti šiek tiek ironijos, balansavimo tarp absurdo, juoko, manęs ir tradicinės tapybos.