„Paauglystė ir man pačiai buvo visa ko tirštas laikotarpis, tad atrodė, tikrai galiu įdėti savo indėlį – šia tema tiek daug galima papasakoti. 13 metų – įdomus ir takus amžius, kai esi nei vaikas, nei paauglė ir dar tikrai nesuaugusi. Priklausomai nuo to, kaip apsirengi ir pasidažai, gali atrodyti ir 18-os, ir 10-ies metų. Nuo to ir atsispyrė visa istorija bei atsirado modelių kontekstas – 13-metės patenka į tokią zoną, kurioje turi elgtis kaip moterys. Vaikai ten turi būti kaip suaugusieji“, – pasakojo režisierė.

Saulė Bliuvaitė. A. Solomino nuotr.

„Šis filmas man yra apie daugybę dalykų, o pirmiausiai – apie norą pritapti. Nes juk gali pasinerti net į pačius toksiškiausius santykius vien tam, kad kažką turėtum, kad kažkas tave priimtų. „Akiplėša“ man yra ir apie draugystę – tokį keistą santykį su draugėmis, koks, ko gero, būna tik paauglystėje. Kažkoks ypatingas ryšys, absoliutus artumas, peržengiantis draugystės ribas – kai viską norisi daryti kartu ir išsitrina ribos tarp draugystės ir meilės. Ko gero, suaugus tokio ryšio su draugėmis gyvenime jau nebebūna“, – svarstė S. Bliuvaitė.

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

Situacijos iš tikro gyvenimo

„Akiplėša“ prasideda baseino rūbinėje – čia pavagiami vienos pagrindinių herojų džinsai. S. Bliuvaitė šypsosi, kad šią sceną į filmą įtraukė vieną pirmųjų – tai buvo realus jos gyvenimo įvykis. Ir net jei džinsai šiais laikais jau nebėra ypatingas daiktas, ši scena iliustruoja, kaip skaudžiai ir beviltiškai jautiesi, kai iš tavęs kažką atima.

„Mano paauglystės laikais tai buvo tragedija. Kai mama nuperka džinsus ar kokį drabužį „Bazėje“, tai yra didžiulis įvykis – juk tuos vienus džinsus ir teturi. Kai juos pavogė, sėdėjau viena sušalusi rūbinėje, kol atėjo trenerė ir kartu paskambinome močiutei, kad atneštų kokias nors kelnes. Tik, priešingai nei Marija filme, nėjau muštis – pasakiau mamai, o gatvėje pamačiusi mergaitę su mano džinsais, ji liepė juos grąžinti. Kitą dieną kažkas paskambino į duris – atgavau džinsus gražiai sulankstytus.“

Saulė Bliuvaitė. A. Solomino nuotr.

S. Bliuvaitė niekada nesiekė modelio karjeros, tačiau, kaip ir nemažai paauglių, atrankų nepraleisdavo. „Aplinka ragindavo eiti į kastingus ir mes su draugėmis eidavome, nes o ką veikti? Mes net nesuprasdavome, ką reiškia tas modelio darbas – galvodavome tik apie gražias nuotraukas su prabangiais rūbais. Vieną kartą buvau nuėjusi ir į modelių agentūrą, o ten mane matavo ir komentavo: „čia per platu, čia gerai“. Nuoširdžiai nesupratau, kaip išvis įmanoma numesti svorio nuo konkretaus tavo kūno taško, į kurį bedė pirštu kaip per storą. Žmogaus anatomija, regis, net negali atitikti tų matmenų.“

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

„Paauglystėje apie išvaizdą galvojau daug, kaip ir daugelis. Mokykloje, ko gero, kiekvienas patyrėme patyčių. Tai tu per plona, tai nosis netinka, tai tavo ausys atlėpusios, tai dar kažkas. Todėl apie išvaizdą tiesiog nesigauna negalvoti ir paauglystėje tai patiria daugybė žmonių – ji tampa pagrindiniu žmogaus vertinimo kriterijumi“, – dalijosi S. Bliuvaitė.

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

Žiūrovų reakcijos

S. Bliuvaitė šypsosi paklausta, kokio keisčiausio klausimo sulaukė iš žiūrovų, filmui keliaujant per visą pasaulį. „Būna, žmonės šį filmą kažkodėl mato kaip dokumentiką ir klausia, kaip merginoms sekasi šiandien, kaip jos gyvena? Atsakau, kad puikiai gyvena ir toliau dešimtukais mokosi. Juk tai – tik filmas, – juokėsi režisierė. – Ilgai galvojau, kodėl žmonės taip mato ir klausia. Supratau, kad tai susiję su merginų vaidyba. Žmonės dar vis nepripratę prie visiškai natūralistinės vaidybos ir jiems atrodo, kad jos vaidina pačios save.“

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

Realybėje, pasak režisierės, aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė net yra priešingos savo herojėms. „Žmonės tikisi, kad filmo Kristina tuoj ateis su ta savo surišta uodegyte ir trimis aukštais pažers keiksmažodžių, bet taip nėra – Ieva yra visiškai kitokia. Kaip ir Vesta gyvenime nepanaši savo heroję Mariją.“

S. Bliuvaitė sako, kad įvairiose šalyse žiūrovams kyla skirtingų klausimų. „Šalių, kuriose žmonės turi mažiau galimybių, žiūrovai geriau supranta tą situaciją, kai atvažiuoja turtingas dėdė ir tau kažką pasiūlo – tarsi geresnio gyvenimo pažadą. Jiems nekyla klausimų, kodėl herojės taip elgiasi. O kitose šalyse, priešingai, kyla klausimas: „Kur šių vaikų tėvai?!!“ Jiems mažiau suprantama, kad žmonės tikrai taip gyvena ir tam tikrais etapais vaikai gali būti nutolę nuo tėvų, nejausti jų rūpesčio ar priežiūros. Juk būna, kad vaikystė pasibaigia labai anksti ir tu jau 13-os turi pats galvoti apie savo gerovę.“

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

„Labiausiai su filmu susitapatina Rytų Europos žiūrovai – mane kalbinusios žurnalistės sakė itin atpažįstančios savo paauglystę: merginų ir vaikinų atsiskyrimas į atskirus pasaulius, baimė ir nerimas, laiko leidimas apleistuose pastatuose – slaptose vietose pasislėpti nuo suaugusiųjų, – pasakojo režisierė. – Mūsų regiono žmonės geriausiai iškoduoja filmo simbolių reikšmę, tad, tikiu, lietuviai filme irgi daug ką atpažins.“

Filmo  „Akiplėša“ stop kadras.

Apie „Akiplėšą“

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.

Filmo anonsas:

Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.