M. Jadkausko, R. Varnaitės, NKDT archyvo nuotr.

AMERIKOS PAIEŠKOS PIRTYJE: LEGENDINIO SPEKTAKLIO FENOMENAS

2014-05-01 13:20
Jolanta Garnytė-Jadkauskienė

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Jau visai netrukus legendinio spektaklio eilutes "Amerikoje gera, Amerikoj gražu..." girdėsime 700-ąjį kartą. Maža to, šią vasarą minimos 115-osios pirmojo "Amerika pirtyje" spektaklio, suvaidinto Palangoje, metinės, o rudenį sukaks 40 metų nuo pirmosios premjeros tuomečiame Kauno dramos teatre.

Nemirtingi vaidmenys

Spektaklio, kurį šiandien gali išvysti Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovas, premjera įvyko dar 1974 m. spalį. Jį pastatė režisierius Valdas Lencevičius, kostiumus ir dekoracijas kūrė garsi teatro dailininkė Janina Malinauskaitė, o muziką – kompozitorius Teisutis Makačinas.

Chrestomatinė komedija, pastatyta klojimo teatro principu, itin taikliai atspindi mūsų laiko aktualijas, tokias kaip emigracija, naivus tikėjimas turtingu ir lengvu gyvenimu užsienyje, kaimo žmogaus patiklumas ir noras išsiveržti iš kaimo kasdienybės, taip pat gvildenamos tėvų ir vaikų santykių problemos.

Ryškius charakterius komedijoje kuria visas būrys teatro žvaigždžių, spektaklyje vaidinančių nuo pat pradžių: Algirdas Pintukas (Vincas), Milė Šablauskaitė (Agota), Antanas Tarasevičius (Faibčikas), Regina Varnaitė (Bekampienė), Albinas Budnikas (Antanas), Rimantas Štaras (spektaklio vedėjas, žydas), Antanas Kurklietis (Bekampis).

Negalima nepaminėti ir jau nebevaidinančių Leonardo Zelčiaus, Vlado Žirgulio, spektaklis pergyveno ir būrelį anapilin iškeliavusių aktorių: Romualdą Vitkauską, Algirdą Vrubliauską, kūrusius Bekampio vaidmenį, piršlius – Vytautą Eidukaitį, Antaną Mackevičių, Vincą – Antaną Barčą, taip pat Bekampienes – Oną Zališauskaitę ir Danutę Strakšytę.

Per ilgą spektaklio gyvavimą buvo trys Bekampienės, trys Bekampiai ir Žydai, net penki Piršliai... Nors dėl aktorių ligos ar netekčių pasikeitė kai kurie pagrindiniai veikėjai, tačiau spektaklis liko gyvas, lankomas ir laukiamas žiūrovų.

Vaidina visa teatro trupė

Šis spektaklis – savotiškas krikštas visiems artistams, ypač teatro naujokams, nes jame šoko ir dainavo kone visa trupė. Šiuo metu didžiąją dalį šokėjų sudaro jaunoji teatro karta. Beje, negalima pamiršti vieno svarbaus personažo – piemenuko. Šis vaidmuo dažniausiai tekdavo teatro vaikams: vienas kitą pakeisdami vaidino ir berniukai, ir mergaitės. Jeigu šiandien sukviestume visus piemenukus, susėstų gražus būrys vyrų, moterų, jaunuolių ir merginų.

Legendinę frazę: "Šeimininko nėra namieje" tarė Ribaičių, muzikanto ir koncertmeisterės, atžalos, Milės Šablauskaitės sūnus, aktorių Vilhelmo Vaičekausko, Leonardo Zelčiaus ir Antano Žeko dukros, Gražinos Balandytės sūnėnas, Reginos Varnaitės provaikaitė. Prieš gerą dešimtmetį piemenuko kailyje pabuvojo ir dabartinis teatro aktorius Gintautas Bejeris. Šiuo metu piemenuką vaidina režisieriaus padėjėjos ir trupės vedėjos sūnus Astijus Endriukaitis.

Senbuviai mena, kad mažuosius artistus vyresnieji neretai ir paerzindavo. Štai M.Šablauskaitės sūnus Kęstutis į sceną žengė vos ketverių. Piršlį vaidinantis aktorius A.Mackevičius, išgirdęs tradicinį atsakymą: "Šeimininko nėra namieje" neatlyžo ir užklausė, su kuo Bekampis išvažiavęs, jeigu jo vežimo nėra. Tokio teksto pjesėje nebuvo. Piemenukas Kęstutis nesutriko ir kaipmat parodė savo sumanumą: "Su autobusu!"

Matė visa Lietuva

Su šiuo spektakliu išvažinėta visa Lietuva: miestai, miesteliai ir kaimai. Gastrolės trukdavo netgi dvi tris savaites. Autobuse susiburdavo apie 30 kolektyvo narių, nakvoti tekdavo ne tik viešbučiuose, bet ir tuose pačiuose kultūros namuose, kuriuose vaidindavo, – ištiesus sulankstomas loveles.

Išvykos į atokesnius Lietuvos kampelius būdavo derinamos su grybavimu ar netgi žvejyba. Pasak teatro administratoriaus ir aktoriaus R.Štaro vien per pirmuosius metus nuo spalio iki pavasario suvaidino šimtą "Amerika pirtyje" spektaklių.

Per gastroles būdavo visokių linksmų nutikimų – tai vairuotojas nuklysdavo nuo kelio, tai kolegos vieni kitiems pokštų scenoje prikrėsdavo. Nuvykus į kurį nors miestelį, kaipmat gimdavo vietines naujienas apdainuojantys kupletai.

"Paprastą dieną vaidindavome 12 val. dienos arba du spektaklius per dieną. Salės būdavo pilnos. Tai buvo laikai!" – prisimena R.Štaras. Kelionės nebūdavo įsivaizduojamos be dainų, padedančių sutrumpinti ilgą kelią, ir padėkos balių.

Gastroliuota Lenkijoje ir Estijoje. Aktorius A.Pintukas Pasaulio esperanto kalbos kongresui Vilniuje parengė šio spektaklio ištraukas minėta kalba "Usono en bajeno". "Per 40 metų teko vaidinti įvairiomis sąlygomis ir aplinkybėmis: ir lietui žliaugiant po atviru dangumi, ir parke, ir stadione, ir ant ežero kranto. Prie seno svirno, degant žvakėms, o atskiras scenas su perukais ir be jų", – prisiminimais dalijasi Vincą įkūnijantis aktorius.

Su kaukėmis ir dainomis

Dailininkės sumanymu aktorių veidus slėpė kaukės, buvo klijuojamos dirbtinės nosys. Iš pradžių buvo laikomasi šios stilistikos, vėliau nosys nukrito, nes karštymečiu jos tiesiog nesilaikydavo, pamažu biro ir kaukės – liko tik viena, žydo kaukė.

Teatro publika veikiausiai puikiai prisimena, kad prieš spektaklius didžiosios scenos fojė vykdavo tikra liaudies vakaronė su muzika, šokiais, dainomis ir veikiančiu kermošiumi – buvo galima įsigyti ilgų saldainių su viduje įvyniota spektaklio programėle. Linksmybės pasibaigė, kai dėl prasidėjusios renovacijos teko persikelti į mažąją sceną.

Tekstus spektaklio kupletams sukūrė poetas S.Šimkus. Juose apdainuojamas režisierius, kiti spektaklio kūrėjai. Vėliau žodžio meistras aktorius Antanas Žekas pradėjo kurti aktualijų ir proginius kupletus, kurie skambėdavo per antrąją pertrauką. Labai dažnai jie būdavo skirti jubiliejų švenčiančiam kolegai pagerbti. O tų progų per ilgus metus būta daug. Su "Amerika pirtyje" pažymėti 50-ieji aktorių Antano Barčo ir Milės Šablauskaitės, 70-asis A.Pintuko jubiliejus, taip pat Antano Žeko jubiliejinė sukaktis. Visai netrukus, gegužės 3 d., garbingą 90-ąjį jubiliejų kolegų būryje, scenoje pasitiks vis dar vaidinantis A.Tarasevičius.

Amžinai jauna Agotukas

Aktorius A.Pintukas (Vincas) su nostalgija prisimena laikus, kai jis, dar jaunas aktorius, atėjo į teatrą ir įsiliejo į "Amerikos pirtyje" kūrybinę trupę. "Kiekviena diena buvo kaip šventė – visiškas atsipalaidavimas, laisvė improvizacijai. Pagrindinį siuvėjo Vinco vaidmenį pradžioje vaidinome dviese, pasikeisdami su kolega A.Barču. Tai yra mano mėgstamiausias vaidmuo, lydintis kone visą kūrybinį kelią. Per tuos metus žiūrovų salėje sėdinčioms panelėms išdalijau tūkstančius cukierkų. O kiek alaus bačkų "išgėrėme" scenoje su Antanu (akt. A.Žeku – aut. past.) vaidindami spektaklius!" – mintimis dalijosi aktorius. – Noriu pasidžiaugti, kad galiu meiliai rėžti sparną apie tokią pat kaip ir prieš 40 metų Agotėlę ir pataikauti vis dar jaunatviškai kudakuojančiai Bekampienei."

Pakalbinta Agotos vaidmens atlikėja M.Šablauskaitė apie savo vaidmenį pasakoja su didele meile. Beje, spektaklyje ją vadina Agotuku. "Agota – moteriškė, Agotėlė turėtų būti švelni, o Agotukas – pasiutusi mergaitė ir moteriškė kartu, žaisminga ir vaikiškai naivi", – paaiškina aktorė.

Dauguma žiūrovų, matę pirmuosius spektaklius, stebisi Agotuko jaunatviškumu. "Scena, gydo. Ar liga, ar sunkumas, – niekas nebaisu, atrodo, kad scenoje sprogsi iš pasiutimo", – sako aktorė.

Per keturis dešimtmečius M.Šablauskaitė nesuvaidino tik vieno spektaklio. Dėl smarkaus apsinuodijimo ją vienintelį kartą pakeitė kolegė Nijolė Lepeškaitė. Tąkart Obelių kultūros namų scenoje pasirodė ne "riebus mergas", o "ilgas plonas mergas".

Tiesa, legendinis vaidmuo aktorę paženklino visam gyvenimui, – režisieriai matė ją kaip komedinių vaidmenų atlikėją. "Prireikė nemažai metų, kad įtikinčiau esanti ir dramos artistė", – prisipažįsta M.Šablauskaitė.

Pjesės gimimo minklės

Ilgą laiką buvo paplitusi nuomonė, kad komediją "Amerika pirtyje" parašė broliai Juozas ir Antanas Vilkutaičiai, pasislėpę po Keturakio slapyvardžiu. Tačiau Juozo Vilkutaičio-Keturakio dukra knygoje "Tikrasis Keturakis ir jo raštai" teigia, kad tikrasis autorius yra jos tėvas. Pjesė gimė po to, kai 1893 m. "Varpe" Vincas Kudirka paskelbė konkursą lietuviškoms dramoms sukurti. Pirmą kartą ši komedija buvo išleista 1895 m.

Šis veikalas ir pirmasis jo pastatymas gimė sunkiomis spaudos draudimo sąlygomis – klojimo teatrų laikais Lietuvoje, kai vis dar galiojo nuo 1864 m. rusų caro draudimas naudoti lietuvišką raštą lotyniškais rašmenimis, kai buvo slopinama lietuvių tautinė savimonė, kultūrinė veikla. Pirmasis vaidinimas įvyko 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, daržinėje, stovėjusioje ant jūros kranto. Pirmąją komediją režisavo Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.