Knygos

Angelui palietus

Dvikalbių knygų serijoje šiuolaikiniai pasaulio poetai šalia K. S. Keys, A. Debeljak ar Z. Herbert jau galime aptikti ir Vladimiro Nabokovo knygą „Angelui palietus“. Reikia pripažinti, kad tai nėra „sukrečiantis“ atradimas, bet Nabokovo (kažkada skandalingo romano „Lolita“ autoriaus) pavardė - pati geriausia reklama knygai.

Jeigu teko skaityti V. Sirino pseudonimu pasirašytų tekstų, verta žinoti, jog tai – tas pats V. Nabokovas. Gimęs Sankt Peterburge, turtingoje šeimoje, turėjusioje ne vieną dvarą, po Spalio perversmo (1919 m.) pasitraukė į užsienį (gyveno Vokietijoje ir Paryžiuje, kur susipažino su garsiuoju J. Džoisu. Nuo 1940 m. V. Nabokovas su žmona ir sūnumi apsigyveno JAV). Jo eilėraščiuose, kuriuos vertėjas V. Rudokas pavadino „nostalgiškais“, išties daug skausmingo ilgesio, kadaise jį supusios prabangios aplinkos detalių ir siužetų, kuriuos V. Nabokovas vėliau sėkmingai išplėtojo savo prozoje (akivaizdžiausias pavyzdys – eil. „Lilit“ p. 213.).

V. Nabokovo eilėraščiai – klasikiniai rimuoti ketureiliai, kuriuose gyva A. Puškino ar B. Pasternako dvasia. Tai ne stilistinis „plagiatas“, bet žaidimas, anot paties autoriaus, „rimtos“ poezijos purslais, „groteskiškas mėgdžiojimas“, „nekaltas šaipymasis“ iš to, kas patinka (ar patiko).

Kai kurie eilėraščiai, be knygos pabaigoje pateiktų komentarų, atrodytų bereikšmiai, o neretai ir beverčiai, bet „kontekstualizuoti“ jie pražysta ir skleidžiasi visomis spalvomis: šiek tiek metafizinis, meniškas ir smulkmeniškas peteliškės (eil. „Peteliškė“, P.61), vardu Vanessa antiopa, aprašinėjimas leidžia „sužinoti“, kad V. Nabokovas buvo aistringas entomologas – drugių gaudytojas ir atradėjas. Uldaborgas (to paties pavadinimo eil. P.241) – tai, matyt, V. Nabokovo išgalvotos šalies – Zoorlandijos – miestas (Zoorlandija – totalitarizmo, žiaurumo ir košmaro įvaizdis. Daugelio nuomone, V. Nabokovas labai anksti pavaizdavo „XX amžiaus marą“, ir ne tik fašistinį)...

Subtili poetinė klausa, erudicija, vardai, legendos ir istorijos, prisiminimai, nuolatinis Tėvynės ilgesys, kitų autorių autentiškas interpretavimas – tai medžiaga, kuria naudojasi V. Nabokovas, kurdamas savuosius tekstus. Tai reiklus sau poetas – leisdamas eilėraščių rinktinę Amerikoje, jis be gailesčio atmetė labai ankstyvus kūrinius, tuos, kurie forma ir turiniu pernelyg panašūs vieni į kitus ir tuos, kuriuose rado formalius nepriteklius. Kaip įžanginiame žodyje rašė poeto našlė V. Nabokova, „Jis rengėsi dar kartą griežčiau pažiūrėti, bet nebespėjo“.

Vertėjas ir sudarytojas V. Rudokas pasirinko kitą būdą – jis laikosi chronologinės eilėraščių parašymo datos: pradedame skaityti nuo eilėraščio, paženklinto 1918 m., ir baigiame 1972 m. eilėraščiu. Norom nenorom sutapatini autorių ir eilėraščių lyrinį veikėją – atrodo, kad skaitai V. Nabokovo dienoraštį... Keistai vientisa knyga.