Knygos

Apie Dostojevskį

„Argi mes nesame linkę tapatinti grožinio kūrinio veikėjo su „realiu asmeniu“? Arba remdamiesi kūriniu iš karto daryti išvadas apie rašytojo psichologiją?“, - formuluoja klausimus M. Marini – psichoanalitinės kritikos metodologas, teigiantis, kad psichoanalitinei kritikai, kaip ir psichoanalizei, jau geras šimtas metų... Konkretaus autoriaus biografija – svarbi medžiaga, galinti „paaiškinti“ kai kurių kūrinių ypatybes, tematiką ir siužeto vingius.

Buvusi VU profesorė E. Červinskienė naudodamasi žymaus kūrėjo laiškais, jo amžininkų publicistika, kritikos darbais, artimųjų atsiminimais ir t.t. knygoje „Dostojevskis“ beletrizuotai pasakoja rašytojo gyvenimo istoriją, siekdama atskleisti jo asmenybės prieštaringumą ir idėjų įvairovę „atpažįstamą“ ir kūriniuose, kai kada drąsiai vadintinuose šedevrais. Religiniai, humanistiniai ir antihumanistiniai, socialiniai ir socialistiniai, etiniai klausimai, kuriuos F. Dostojevskis nepavargdamas sprendžia realiame gyvenime, „perduodami“ kūrinių veikėjams, įkūnijantiems „pažemintuosius ir nuskriaustuosius“, „smurtaujančius individualistus ir antžmogius“.

Knygos autorė „atranda“, kad Dostojevskio veikėjai - pagrindiniai ir epizodiniai – visi vienodai svarbūs: „kaip visuomet, Dostojevskis pagrindines idėjas visapusiškai atskleidžia antrinių veikėjų – „veidrodžių“ – paveikslais“ (P. 226).

E. Červinskienė, pristatydama vieną įdomiausių pasaulio rašytojų, vengia drastiškų ir siekiančių šokiruoti „atradimų“, todėl turimą medžiagą, susijusią su F. Dostojevskiu, interpretuoja pagarbiai, kartais galbūt ir pasigendant savitesnės pozicijos, tačiau... Aiškiai jaučiama autorės pagarba kūrėjui, kuris tikrai nėra „menkas epizodas“ jos akademiniame kelyje.

Knygų „Vargšai žmonės“ (1846), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866), „Idiotas“ (1868), „Demonai“ (1872), „Broliai Karamazovai“ (1880) ir kt. autorius, vos išvengęs mirties bausmės, bet išgyvenęs sudėtingą tremtį, prasiskolinęs dėl savo pomėgio lošti ir todėl daug laiko praleidęs Europoje, buvęs aistringas socialistas, o vėliau – labai religingas žmogus, visa savo esybe skelbia, kad žmogus gyvas „ne vien tiktai duona“ (jo mėgstamiausi žodžiai), o laisve... Savo broliui F. Dostojevskis rašė „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką; aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi“ (P. 40).

Rašytojas, savo kūriniuose siekęs atskleisti gėrio ir blogio esmę, nugyveno intensyvų beveik šešiasdešimties metų gyvenimą. Jis niekada nesutiko (nors pats kankinosi ir sunkiai taikstėsi su „likimo“ jam primestomis egzistencijos sąlygomis), kad kasdienybė yra nuobodi ir neverta kūrėjo plunksnos – ryškiomis detalėmis jis tapo realistinius gyvenimo vaizdus, kuriuos supina su demoniškomis žmogaus aistromis, keistais fantastiškais įvykiais... Žmogaus dvasinis gyvenimas – erdvė, kurioje sprendžiami vienatvės, žmogaus ir visuomenės tarpusavio santykių klausimai.

Knygos anotacijoje skelbiama, kad knyga „skiriama moksleiviams ir jaunimui“. Manau, kad ne tik...