Knygos

Apie meilę būtuoju laiku

Sakyčiau, keisti dalykai, kurie būtų kažkada stebinę, jau nebestebina – populiarumo viršūnėje stovi vidutinybės, tie, kurie „nepudruoja smegenų“, ir tie, kurie rašo „trumpai – drūtai“ (toks garbus ir geras Lietuvos poetas St. Jonauskas dėl savo gerumo – kokybine prasme – niekada neatsidurs tarp „privilegijuotųjų“)...

Teigiama, kad Anna Gavalda – viena populiariausių Prancūzijos rašytojų. O man ją skaitant kyla noras kuo išsamiau susipažinti su šiuolaikine užsienio literatūra (kad suvokčiau, kas „matuojama populiarumo matu“), tačiau pastaruoju metu lietuvių kalba leidžiama užsienio literatūra beveik be išlygų yra pramoginė ir tikrai ne todėl, kad kitokios paprasčiausiai nėra, o todėl, kad vietinė skaitytojų auditorija kitokios ir nenori (pasakyta kiek per kategoriškai ir sąmoningai utriruojant). Šįkart pristatoma Annos Gavalda knyga „Aš mylėjau“ irgi pramoginė - taip liudija ir užrašas ant viršelio „Savaitgalio knyga“.

„Aš noriu, kad manęs kas nors kur nors lauktų“ buvo pirmoji A. Gavalda novelių knyga (lietuvių kalba), leidusi kukliai tylėti apie tai, kad knyga skaityta, o jeigu ir skaityta, tai neleidusi suformuluoti jokios konkrečios nuomonės. Knyga – klausimas, knyga – pažadas, knyga, kurią galima rekomenduoti...

Romano „Aš mylėjau“ siužetas toks paprastas, kad jo perpasakoti nėra jokio reikalo, o veikėjų charakteriai, jei apie tokius išvis šiuo atveju būtų galima kalbėti, tėra tam tikrų žmonių tipų iliustracijos. Kartais atrodo, kad vienatvės, įskaudinto žmogaus, nelaimingos meilės temos plėtojamos tik tam, kad būtų suformuluotas sakinys: „Net jei neigi gyvenimą, nekreipi į jį dėmesio, nepriimi jo, jis vis tiek stipresnis už tave. Stipresnis už viską“ (P. 151). Nieko naujo.

Romano kalba – kasdieniška (kupina kasdieniškos retorikos, būdingos lengvai „kauštelėjusiam“ žmogui) ir nuo banalybės išsigelbėjanti tik užuominomis, nutylėjimais, įžvalgomis.... Būtent detalės, „blyksniai“ ar pauzės neleidžia „nurašyti“ romano į „antraeilės“ literatūros kategoriją, o pati autorė, retkarčiais leidžianti savo veikėjams prabilti „kaip Paulas Koeljas“, „suvedžioja“ skaitytoją ir apgauna.

Kiekviena subtilesnė detalė, psichologinė įžvalga priverčia suklusti ir tai įvertinti.

Atrodo, kad knygos esmė, „talpiausias indas“ knygos esmei paslėpti yra maža pastraipėlė knygos pabaigoje, paskutinis Pjero Dipelio (pagrindinio knygos veikėjo) papasakotas nutikimas, kuriame išties subtiliai atskleidžiama akimirkos, sąvokų „dabar“ ir „paskui“ turinys: „Tikriausiai buvo sekmadienio rytas, duonos parduotuvėje buvo daug žmonių, jie pirko braškių pyragą ir bandeles. Išeinant mano mergaitė paprašė, kad atlaužčiau batono kampą. Aš nesutikau. Ne, - pasakiau jai, - ne. Gausi, kai susėsim prie stalo. Grįžom ir visi sėdome pietauti. Miela šeimynėlė. Aš suraikiau duoną. Prisiminiau. Norėjau ištesėti pažadą. Bet kai ištiesiau duonos kampą, dukrelė jį atidavė broliui“ (P.158). „Juk skonis nepasikeitė“, - sakė tėvas. „Tada norėjau“, - atsakė dukrelė. Štai ir visa filosofija, kaip būti laimingesniu žmogumi.

Apie sąvokas „įdomi knyga“, „neįdomi knyga“: nebūtina skaityti tik tai, kas įdomu ir nebūtinai tai, kas įdomu, yra „gera knyga“...