Daugybėje skirtingų kultūrų skiriasi ir gražiausios metų šventės – Kalėdų – tradicijos.

Kad ir kuriame žemės kampelyje atsidursite gruodžio 25-ąją, būtinai įkvėpkite vietos Kalėdų aromato, paragaukite tradicinių šventinių patiekalų ir pasiklausykite neįtikėtinų istorijų, menančių prieš šimtmečius gimusias tradicijas.

Italai šventiškai puošti namus ir miestus pradeda gruodžio 8-ąją, tą dieną visai šaliai leidžiama atsipūsti nuo darbų ir pasinerti į artėjančių švenčių malonumus. Nors Kalėdų tradicijos kiek skiriasi įvairiuose šios šalies regionuose, šventinėmis dovanėlėmis keičiamasi arba per Kūčias (Kalėdų išvakarėse), arba išaušus Kalėdų rytui. Ištaigingai išpuoštos miestų ir kaimelių gatvelės nudabinamos sausio 6-ąją. Kai kur Italijoje tą dieną deginamos lėlės, dar vadinamos falò. Tai simbolizuoja senųjų metų pabaigą ir naujųjų pradžią.

Nors daugelyje pasaulio šalių maži vaikai Kalėdų vakarą prie židinio kabina kojines, tikėdamiesi rytą jose rasti saldumynų ar kitų smulkių dovanėlių, mažieji prancūzai prie namų durų palieka savo batukus. Kad naktį apsilankęs Kalėdų Senelis, arba Père Noël, į juos prikrautų dovanų.

Kalėdos yra viena svarbiausių metų švenčių Etiopijos ortodoksų bendruomenėje. Šios šalies gyventojai seka tradicinį Koptų kalendorių (dar vadinamą Aleksandrijos kalendoriumi), pagal kurį šie metai yra 2003-ieji. Tad etiopai Kalėdas švęs sausio 7-ąją.

Braziliškos Kalėdas švenčiamos panašiai kaip Šiaurės Europoje ir Amerikoje. Kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Kuritiboje, rengiami kalėdinių dekoracijų konkursai. Apžiūrėję vidaus ir lauko dekoracijas teisėjai paskelbia, kuri šeima savo namą šiemet išpuošė originaliausiai.

Kai kuriose Vokietijos vietose Šv. Nikolajus vaikučius aplanko Šv. Nikolajaus dieną. Jis bendrauja su mažaisiais ir apipila juos saldumynais. Tradiciškai jį lydį tarnas Ruprechtas, vilkintis tamsiais drabužiais ir kaišiojantis velnio liežuvį. Ruprechtas nešiojasi lazdą arba botagą. Pagal legendą, jis baudžia nepaklusnius vaikus.

Ar žinote, kad stikliniai eglutės žaisliukai kilę iš Vokietijos Laušos miesto. Būtent čia 1847 m. amatininkai pirmieji pradėjo gaminti stiklinius burbulus. Šiandien jais puošiasi visas pasaulis. Iš XVII a. Vokietijos kilusi ir tradicija kalėdines eglutes puošti spalvotomis lempelėmis. Tiesa, tais laikais prie medžio šakų vašku ar smeigtukais būdavo tvirtinamos nedidelės žvakelės. Tik vėliau, 1890 m., išrastas žvakių laikiklis gerokai palengvino puošybą ir sumažino gaisrų riziką... Šiandien pasaulis tiesiog neįsivaizduoja Kalėdų be milijonų spalvotų elektrinių lempelių.

Indijoje Kalėdų senelio roges ir elnius dažniausiai atstoja arklio traukiamas vežimas. Nors Kalėdas švenčia tik apie 3 proc. šalies gyventojų, krikščionybė Indijoje turi gilias šaknis.

Rusijoje Kalėdos švenčiamos sausio 7 d., kaip ir Etiopijoje. Rusijos ortodoksų bažnyčia pripažįsta Julijaus kalendorių, o jis 13 dienų atsilieka nuo Grigaliaus kalendoriaus. Kaip tik dėl šios priežasties rusai Kalėdas švenčia po Naujųjų metų.

Australijoje Kalėdų tradicijos labai panašios į britiškąsias. Tačiau galbūt  ne visiems žinoma, kad būtent šioje šalyje pradėtos giedoti kalėdinės giesmės. Šios tradicijos pradininkas 1938 m. buvo Normanas Banksas (Norman Banks), radijo laidų vedėjas iš Melburno. Kartą jis išvydo žvakių šviesoje giedančią moterį ir sugalvojo surengti didžiulį giesmių degant žvakėms koncertą.

Vieni pirmųjų švęsti Kalėdas pradeda čekai. Šioje šalyje nacionalinė šventė – tiek gruodžio 24-oji, tiek 25-oji. Na, o populiariausias Kalėdų patiekalas šiame pasaulio kampelyje yra keptas karpis.

Japonijoje Kalėdos yra tiek moderni, tiek tradicinė šventė. Tiesa, šioje šalyje Kalėdos nėra nacionalinė šventė. Tad gruodžio 25-ąją japonams tenka plušėti darbe. Tačiau vakare ar kitą rytą jie mielai keičiasi dovanėlėmis. Teigiama, kad pirmą kartą Kalėdos Japonijoje buvo švenčiamos dar 1552 m. jėzuitų kunigų.

Skandinavijoje apie artėjančias Kalėdas ir dovanėlių metą skelbia Julbock, arba Kalėdų ožys. Didžiuliai ožiai dažnai eksponuojami miestų centruose visą šventinį laikotarpį. O savo namuose ar kiemuose skandinavai stato tradicines prakartėles.

Gurmaniška kelionė

Ne vienoje pasaulio šalyje keptas paršelis yra pagrindinis Kalėdų patiekalas. Pavyzdžiui, Filipinuose paršiukas įtrinamas gardžiausiais ir keisčiausiais prieskoniais. Jis kepamas ant bambukinio iešmo virš įkaitusių anglių. O štai Puerto Riko gyventojai paršelį prikemša prieskonių, vadinamų adobo mojado, kurie sudaryti iš trintų česnakų, juodųjų pipirų, druskos, alyvuogių aliejaus ir vyno acto.

Kalėdų pudingas – tikras delikatesas, kilęs iš Anglijos ir Airijos. Vėliau jis išpopuliarėjo daugelyje kitų šalių. Priešingai nei kiti pudingai ir pyragai, Kalėdų pudingas verdamas, o ne kepamas. Dažnai – apie keturias valandas. Dauguma Kalėdų pudingų specialistų deserte paslepia pinigėlį ar kitą mažmožį. Sakoma, kad tai atneš laimę tam, kuris jį ras.

Iš Vokietijos kilęs Christstollen – tai gardus vaisių pyragas su įvairiais prieskoniais, pavyzdžiui cinamonais ir kardamonais, apibarstytas cukraus pudra ir „inkrustuotas“ razinomis, graikiškais riešutais ir migdolais bei marcipanais. Tai gardėsis, be kurio neįsivaizduojamos Kalėdos Vokietijoje, o ir daugelyje kitų Europos šalių.

Venesueloje per Kalėdas šeimininkės ruošia Pan del Jamon. Tai saldžios tešlos duona su razinomis, kumpiu ir aštriomis alyvuogėmis. Manoma, kad šią duoną 1905 m. pradėjo kepti mažytė Karakaso kepykla. Į duonos kepalėlį buvo sudėta visa, kas liko po kalėdinės vakarienės.

Visų kalėdinių gardumynų karaliumi laikomas Portugalijoje valgomas Bolo Rei. Tai pyragas, papuoštas cukruotais ir džiovintais vaisiais. Kartais pyrago viduje galima rasti nedidelį siurprizą, pavyzdžiui, mažą žaisliuką. Tai ypač pradžiugina vaikus.