Taip jau susiklostė, kad žymiausio Lietuvos reformato Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnūs ne tik tuoj po tėvo mirties perėjo į Katalikų bažnyčią, bet ir paliko joje ryškų pėdsaką. Vyresnysis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis išsiruošė į piligriminę kelionę po Šventąją Žemą, kurią aprašė visoje Europoje pagarsėjusioje knygoje „Kelionė į Jeruzalę“.

Jaunesnis brolis Jurgis Radvila pradėjo bažnytinę karjerą ir tapo Vilniaus, vėliau – Krokuvos vyskupu ir pirmuoju iš Lietuvos kilusiu kardinolu. Du kartus dalyvavo renkant popiežius, o dar labiau pasireikšti bažnytinėje veikoje sutrukdė tik ankstyva mirtis.

Tuo metu Bažnyčioje jau egzistavo paprotys švęsti Jubiliejinius metus. 1600 m. Romoje vėl buvo rengiamos didelės iškilmės. Į Amžinąjį miestą išsiruošė ir kardinolas Radvila. Kunigaikščio iš Lietuvos pasirodymas su prašmatnia palyda neliko romiečių nepastebėtas. Tačiau dar didesnio susidomėjimo susilaukė tragiška apsilankymo pabaiga.

Romos laikraščiai detaliai aprašė kardinolo ligą ir mirtį. Radvilos likimu asmeniškai rūpinosi popiežius. Pasak nepatikrinamo gando, po mirties jis net pageidavo įsigyti vieną akmenį, po skrodimo rastą kardinolo kūne.

Jurgis Radvila buvo palaidotas neseniai Romoje pastatytoje ir pirmu barokiniu statiniu laikomoje Jėzaus vardo bažnyčioje. Jo paskutinio poilsio vietą žymi paminklinė lenta, kurioje vaizduojamas Radvilų giminės herbas. Išlikusi iki šios dienos, ji yra viena svarbiausių lituanistinių vietų Romoje.