– Kiek jūsų gyvenime aktorystės?
– Aš – aktorius, kuris daugiau nei 40 metų dirba šį darbą. Jau galiu pasakyti, kad šį tą išmanau. Aktorystę matau visur aplink. Visi norime būti geresni, nei esame iš tikrųjų, ir visą laiką stengiamės. Vieni žmonės tai daro labai ryškiai, kiti – ne. Vieniems tai labiau sekasi nei kitiems, bet mes visi vaidiname.
Žinau, kad žodžiais tai skamba labai banaliai, bet mes kitaip negalime bendrauti – aplink tiek daug žinių. Mes tiesiog pasimetę.
Dažnai nesusikalbame. Dešimt žmonių klausys vieno kalbančio, ir kiekvienas jų išgirs tai, ką nori ir supras savaip.
Žinoma, yra kažkokie kertiniai dalykai, į kuriuos reikia remtis. Tačiau dabar plaukiame didžiulėje informacijos jūroje.
– Jums pačiam trūksta tikrumo pasaulyje?
– Taip. Tikrumas nėra deklaruojamas – tu jį pajunti. Jauti, kur yra tikri dalykai, o kur kažkas pritempta, perspausta. Tikri dalykai jaučiami – jų nereikia paaiškinti.
Bėgant metams vis daugiau matyti tamsioji pusė, apie kurią mes nekalbame. Žmonės nenori sakyti, bet mes visi turime tamsiąją pusę. Tada aš pasimetu – kur yra realybė?
Viena, ką žinau, – socialiniai tinklai nėra realybė, blizgūs žurnalai taip pat nėra realybė. Viskas pagražinta, kad matytume tai, ką norime matyti.
Jauti, kur yra tikri dalykai, o kur kažkas pritempta, perspausta. Tikri dalykai jaučiami – jų nereikia paaiškinti.
Jei visą laiką esame socialiniuose tinkluose, atrodo, kad vyksta audros, kovos, labai svarbūs dalykai, o iš tikrųjų tai tėra purslai, pelai. Tai niekur neveda.
Gerai pagalvojus, mes galime atsikelti anksti ryte ir nusipirkti šiltos duonos, turime elektros, žmonės dirba naktimis, kad kiti galėtų oriai ir patogiai gyventi. Tai vertinga.
O jeigu koncentruojiesi vien tik į šurmulį, turi būti kažkokia kalbos kultūra. Jei tave provokuoja, socialiniuose tinkluose vadina įvairiais žodžiais, neturėtum atsakyti tuo pačiu. Įsiveli į beprasmišką kovą, kurios nelaimėsi. Niekas nelaimės.
Konfucijus yra pasakęs: „Jei supykus priimami sprendimai, diktuojami pykčio, anksčiau ar vėliau jie virsta gėda.“
– Konfliktas mobilizuoja visuomenę, o ką jis sukuria?
– Jis išblaško. Visi jaučiame emocijas, ir suvaldyti jas labai sunku. Mes turime kūdikį – jis šaukia, tai gryna emocija. Ima pyktis, ir aš suprantu, kad to jausmo neturėtų būti. Jį labai sunku valdyti. Tas pyktis nukreiptas į nieką, bet jis yra.
Kai pasiduodame emocijoms, nebegalime nieko logiškai tvarkyti. Tada rėkiame, šaukiame ir daugelio dalykų nebekontroliuojame.
Kai pasiduodame emocijoms, nebegalime nieko logiškai tvarkyti. Tada rėkiame, šaukiame ir daugelio dalykų nebekontroliuojame. Kai sušunki ant kito žmogaus, jis tau būtinai šauks atgal. Ir viskas – užsiveda emocijos.
– Politika visada skaldo žmones. Ar įmanoma tai pakeisti konstruktyvesne dialogo kultūra?
– Manau, kad prie skaldymo prisidėjo šiuolaikinės technologijos. Sakoma, kad egzistuoja „instagramo išmintis“ – kai jos prisiskaitai, atrodo, jog viskas tikslu ir teisinga, beveik kaip Dešimt Dievo įsakymų. Niekas nepagalvoja, kad tie žmonės, kurie turi po dešimt milijonų sekėjų, nudirbo didžiulį darbą, kad pasiektų tą lygį.
Tačiau jie visas žinias suspaudė iki vieno sakinio ir visa tai deda į instagramą. Mes pasigauname tą sakinuką ir mums atrodo, kad suprantame, apie ką čia kalbama. O kad iš tikrųjų suprastume to sakinio prasmę, turime labai daug dirbti.
– Kaip teatras atrodo šiandien?
– Jis keičiasi lygiai taip pat, kaip ir politika. Kartų pasikeitimas įvyko labai staigiai. Atėjo jauni žmonės, ir jie dar turi surasti save – jie ieško. Visi pajus, kai atsiras toks kūrėjas, kokio lygio buvo a. a. Eimuntas Nekrošius ar kiti mūsų garsūs režisieriai.
Tačiau dabar dauguma dalykų yra „copy paste“. Jaunimas kelia savo problemas, bet tai dažniau savirefleksija – nėra tokio bendro, viską apimančio jausmo. Teatras yra išgyvenimo menas. Jei aktorius to, apie ką kalba, iš tiesų neišgyvena, tai nepersiduoda. Tada visi susirinkę žiūrime ne spektaklį, o klausomės sociologo parašytos esė.
Jei aktorius to, apie ką kalba, iš tiesų neišgyvena, tai nepersiduoda. Tada visi susirinkę žiūrime ne spektaklį, o klausomės sociologo parašytos esė.
– Kaip suprantate teatro misiją?
– Svarbiausia misija – parodyti žmogui jį patį. Jei mes žiūrime ir mūsų nejaudina tai, ką matome, reiškia, kad mes nesuprantame, arba to dar nebuvo mūsų gyvenime, apie ką kalbama, arba dar bus.
Tai lyg vaikščioti pro paveikslą, į kurį vis žiūri ir nesupranti, kas čia yra. Bet staiga lieki visiškai vienas, pasižiūri į jį ir pamatai dalykus, kurie anksčiau tavęs nejaudino, su kuriais staiga pradedi tapatintis ir galiausiai jį supranti.
– Kokios detalės jus žavi teatre?
– Teatre labai daug atsitiktinumo ir detalių. Aktorius vienas vaidinti negali – turi susitikti būrys bendraminčių, kad kažkas nutiktų. Ką aš galiu papasakoti apie savo darbą? Spektaklio negalime nufilmuoti – jį reikia pamatyti. Kitaip nedalyvauji tame ypatingame rituale.
Kai suaugę žmonės susirenka, užgesinamos šviesos, visi nutyla, nors prieš tai rėkė taip, kad net turguje kalbama tyliau. Tačiau užtenka užgesinti šviesą, ir staiga visi nuščiūva, laukdami, kas čia dabar bus.
Dar vienas geras momentas – einant nusilenkti, išgyvenu tokį nejaukumo jausmą.
– Ar pastebite visuomenės lėkštėjimo tendenciją?
– Žinoma, norisi kelti visuomenę, bet tam reikia pastangų. Nepataikauti taip pat reikalauja pastangų.
Žmogus pasirenka pyktį, nes tai lengviausias kelias. Surasti kitą galimybę, sustoti, neskubėti ir pamąstyti – sunku. Viską išauginti iki konstruktyvaus pokalbio yra sudėtinga. Vis tiek ateis laikas, kai geroji pusė nugalės. Vis dėlto tas pyktis mane gąsdina.
Žmogus pasirenka pyktį, nes tai lengviausias kelias. Surasti kitą galimybę, sustoti, neskubėti ir pamąstyti – sunku.
Yra tūžmingų žmonių – juos graužia apmaudas, ir jie tam pasiduoda. Tai labai stipriai nuodija. Kartais pagalvoju: neduok, Dieve, atsitiks kokia nelaimė ir mes imsime šaudyti vieni į kitus – laisvai, mes tai jau mokame.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai