Balsai minioje

Internetinės literatūros antologija „Rašyk“ – prozos ir poezijos darbų knyga, sudaryta gerai žinomo poeto A. Marčėno, gero poeto A. Šlepiko ir (kaip spėju, šios idėjos generatoriaus) visokiais būdais aktyviai besireiškiančio prozininko (pvz., jis yra pirmojo SMS romano, romanų „Herbas ir varlės“, „Uranas 235“ autorius) T. Staniulio. „Tikrieji“ knygos autoriai – 73 (iš kelių tūkstančių) internetinės svetainės www.rasyk.lt „rašykai“ (taip jie vadinami).

Šis leidinys tikriausiai skirtas patiems autoriams, visiems „rašykams“ (kad dar aktyviau rašytų ir siektų įsiprasminti knygose) paskui – jų artimiesiems, draugams, psichologams ir literatūros sociologams. Įsitvirtinę interneto svetainėje, apsaugoti nuo materialių dulkių, šie tekstai, galima sakyti, buvo „savo vietoje“, tačiau „nublokšti“ iš gana triukšmingos interneto svetainės į tylią knygos būtį, jie gerokai pritilo, išskydo, neteko spalvingumo, konteksto, svorio – ką galima pasakyti apie autorių, perskaičius vieną vienintelį tekstuką?

Žinoma, žaismės ir patoso šiame almanache nestinga: daug formų, daug deklaracijų, šiek tiek jau subrendusios ironijos, fantastikos, realybės ir pasakojamų pasakų... „Skaityk“ veržiasi į „priešakines linijas“ - tokio pobūdžio leidiniai amžinai grasina „perversmais“ ir inovacijomis: „norėčiau viltis, kad ši knyga bent kiek sudrums kol kas palyginti ramius lietuviškos literatūros vandenis“, - viliasi T. Staniulis (P.6). Tikrai nesudrums: šis leidinys tiesiog atsistoja į „teminių“, regioninių, moksleivių kūrybos almanachų ir rinkinių eilę, vildamasis būti perskaitytas (ir ne tik kolegų). Pabrėžiu: netariu nė vieno žodžio prieš tikruosius tekstų autorius – juos gerbdama teigiu, kad tie, kurie subrendo kalbėti savarankiškai ir asmeniškai, minioje kalba be reikalo... Na, šįkart jie be reikalo „kalbinami“...

Viena vertus, šis leidinys leidžia švęsti knygos pergalę prieš technologijas („be jokios abejonės, internetas ilgainiui tampa vis stipresniu informacijos kanalu, bendravimo priemone ar netgi kūrybiniu juodraščiu, tačiau rašytojo vardas vertas būti įprasmintas knygoje“, - neabejoja T. Staniulis (P.6), kita vertus, ženklina pačios knygos, o dar skambiau sakant, - literatūros - desakralizavimą, jos ypač žemą socialinį – kultūrinį statusą. Turiu omenyje susidariusias palankias sąlygas spausdinti viską, kas tik „kam nors“ užeina ant seilės, - turime jau visą krūvą paauglių romanų, garbaus amžiaus neraštingų žmonių memuaristinio pobūdžio svaičiojimų, nykių eilių, skambiai vadinamų „poezija“, ir pan. „Etapiniai“ tekstai vertinami kaip „naujas žodis“, „kitoks mąstymas“; narciziški (ir pikantiški – pageidautina) asmeninio gyvenimo epizodai vadinami „amžiaus liudijimais“; banalybės ir Hesės konspektai „vartojami“ kaip išminties vaistai... Apima savaip jaudinantis siaubas...