Knygos

Dar viena siena

Siena – tam tikra riba. Sieną kaip simbolį „eksploatuoja“ egzistencialistai. Siena – tai kliūtis, kurią reikėtų įveikti, bet... Yra sienų, kurios išlaisvina nuo egoizmo, nuo tuščios savimeilės ir nuo baimės būti akistatoje su savimi... Yra sienų, „tarp“ kurių žmogui suteikiama galimybė susipažinti su savo esme...

„Apie išorinę laisvę, ko gero, niekad negalėjo būti nė kalbos, bet aš niekad nepažinojau ir žmogaus, kuris būtų laisvas vidumi“ (P. 61), - sako M. Haushofer romano „Siena“ bevardė ir „beveik“ beveidė moteris, nes ten, kur ji yra, nei vardas, nei veidas nėra svarbūs, o svarbiausia yra tikrovė... Nematomos sienos apsuptoje erdvėje pamažu vyksta asmenybės transformacija: kuo intensyviau išgyvenama vienatvė, tuo labiau vengiama ieškoti prasmės; atsisakoma valandų ir minučių „susmulkinto“ laiko; daugiau ar mažiau pažini tampa žmogiškoji esmė ir ryškesnis tampa pats išmintingiausias jausmas – meilė. Literatūros mylėtojai, perskaitę J. P. Satrtre‘o „Sieną“, neturėtų baimintis plagiato...

Romanas „Siena“ kritikų interpretuojamas labai įvairiai: „kaip daugiareikšmė parabolė, moteriška robinzonada, žmoniškosios izoliacijos alegorija, apokaliptinė ateities vizija“. Be galimų aliuzijų į I. Bachmann ar F. Kafkos kūrybą, šis romanas man dar asocijuojasi su B. Hrabalo kūryba, iš kurios irgi sunkiasi „bendražmogiškoji vienatvės gėla“, kurioje sielvartas gimdo grožį, o mažmožiai kuria laimę.

Gyvenimas uždaroje erdvėje – dienų ir naktų virtinė, mokanti pažinti save, įveikti save ir asmenybę kūrusius stereotipus. Šis romanas - ilgas, smulkmeniškas aprašas kasdienio gyvenimo, kuriame lakinama katė, melžiama karvė, sodinamos bulvės, pjaunama žolė; kuriame skauda kojos ir išvaizda nieko bendro nebeturi su tais, kurie čia pat. O čia pat – tik katė, šuo, karvė ir miškas...

Kiekviena nugyventa diena – tai pergalė, tai nauja patirtis, įgyta „privačiai“, patikrinta „praktiškai“. Kiekviena naktis – arba „užmuštas“ miegas, arba praeities vizijų persunkti sapnai, arba „budėjimas“... Kiekvienąsyk vis daugiau ir daugiau erdvės uždarame, cikliškame rate...

Visą romano „kasdienybę“ reikia negailestingai „savintis“, ją skaityti, antraip „neįvyks“ tas siaubingas susitikimas su anotacijoje „žadėtuoju“ vyru, užrašuose išnyks trapios užuominos apie mylimiausių gyvulių baigtį...

Galima pajusti, kaip su kiekviena veikėjos nugyventa diena, jos patirties paakintas „bunda“ ir „laisvėja“ ją supantis pasaulis. Moteris, žiūrinti į praeities „stabą“ – juodą mersedesą, – grožisi jį apraizgiusiomis žydinčiomis raganėmis ir suvokia, kad jis galų gale virto tuo, kuo turėjo būti nuo pat pasaulio pradžios – pelių ir paukščių viešbučiu...

Perskaičiau ne tai, ko tikėjausi, kartais jaučiausi „maustoma“, bet tai man patiko...