TEKSTŲ KŪRĖJA E. BAUŽAITĖ KVIEČIA POKALBIUI POEZIJA, MUZIKA, ŠOKIU

Nuo trylikos prie lovos prikaustyta Elvina Baužaitė – itin kūrybinga ir atkakli asmenybė. Gyvendama knygų apsuptyje, spinduliuoja neįtikėtiną ryžtą ir gyvenimo džiaugsmą, o sunki liga netrukdo siekti užsibrėžtų tikslų. Baigusi ne vienas studijas, tekstų autorė itin aktyvi kultūros pasaulyje – rengia straipsnius, interviu, recenzijas, yra išleidusi septynias knygas.

Elvina dalijasi „mėgstamiausiųjų“ sąrašu ir įžvalgomis apie patriotizmo ir muzikos reikšmę, savąjį identitetą, svarbiausius šių dienų įvykius. Dabar mintys sukasi apie vieną laukiamiausių renginių – pačios Elvinos organizuojamą jos poezijos skaitymų popietę „Pasikalbėkim“, vyksiančią kovo 2-ąją Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

– Kokia knyga šiuo metu Jūsų mėgstamiausia?

– Labai sudėtinga kalbėti apie mėgstamiausias. Su laiku jų gausėja. Natūralu, bėgant laikui, vienas keičia kitos, tačiau, bent jau mano atveju, tas, kurias vadinau mėgstamiausiomis būdama keturiolikos, šiandien taip pat išskirčiau, kartu su vėliau atsiradusiomis mano asmeninėje skaitymo patirčių kolekcijoje.

2023-iųjų pabaigoje–2024-ųjų pradžioje perskaičiau Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygas“ (iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis) – tai geriausias pastarojo laiko skaitinys. Šiandien, baigusi Laimanto Jonušo sudarytą „Leonidas Donskis: Blogis yra laikinas“, vėl sugrįžau prie O. Tokarczuk – skaitau naujausią to paties V. Jaručio į lietuvių kalbą išverstą autorės romaną „Empūsijas“.

Kalbėdama apie „mėgstamiausiuosius“, būtinai miniu rašytoją Valdą Papievį. Jis, mano vertinimu, absoliutus lietuvių kalba kuriantis autorius genijus, pradedant „Vienos vasaros emigrantais“, baigiant „Žiebtuvėliais anarchistais“ ir „Ėko“. Unikalus jo romanas „Eiti“, o gyvenimo grožio, žmogiškosios empatijos, psichosocialinių, sociokultūrinių įžvalgų kupinu šedevru laikyčiau romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“.

V. Papievis – prozos poetas, todėl jo kūryba alsuoja visiškai kita, savita, autentiška kalbos pajauta. Sakyčiau, kalba labai artima kvėpavimui, vaikštant mylimo miesto gatvėmis, skersgatviais, nežinant, kur tave kojos nuves, kai leidiesi į nuotykį be jokios baimės, atvira siela; šiuo atveju – ištirpsti literatūroje, fikciniame pasaulyje, atrasdamas ir pažindamas autoriaus meninę tikrovę, kuria dalijasi su skaitytoju, perkeldamas jį į savąją būtį.

Man itin brangi Grigorijaus Kanovičiaus „Rinktinių raštų“ penkiaknygė (iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas). G. Kanovičiaus kūriniuose ne tik įprasminta žydiškoji Lietuva, bet ir unikaliai įamžintas būtasis laikas, žmonių santykiai, kokių veikiausiai jau nebebus, nes gyvenimas  – kitas ir kitoks dabartyje ir numatomas ateityje. Rašytojas pavaizdavo mūsų šalį žvelgdamas iš žydiškosios perspektyvos, per savo ir svetimo susitikimo prizmę, bylodamas, kad tautinė mažuma yra reikšminga visos šalies sociokultūrinės sanklodos dalis. Tikrai verta skaityti, stabtelėti, (susi)mąstyti.

Poezijos „mėgstamiausieji“ – nepranokstamas Arvydas Ambrasas, jo kūrybos rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, itin svarbus, brangus man, dažnai sugrįžtu į šio autoriaus sukurtą pasaulį, daug tekstų tiesiog gyvena atmintyje, tam tikromis akimirkomis patys savaime iškyla; Kęstutis Navakas, ypač jo eilėraščių rinkinys „100 du“; Aido Marčėno rinkiniai „Viename“, „Ir“; Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.

Kūryba pačia plačiausia prasme yra niekaip nesuderinama su destrukcija, ko nors naikinimu, juo labiau – santykių.

Užsienio literatūros „mėgstamiausiųjų“ sąraše – itin daug kūrinių. Šįkart paminėsiu Virginia'ą Woolf, jos romanus: „Ponia Delovėj“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė), „Bangos“ (iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė). Šios autorės gebėjimas įžodinti minčių tėkmę, sąmonės srautą, sutalpinti į sakinius, pastraipas, išsaugant kontekstinio daugialypiškumo idėjinį tolydumą, visumos vienį, yra nuostabą keliančio meistriškumo įrodymas.

Esu sakiusi, kad Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas) – mano gyvenimo knyga. Galiu tai pakartoti ir šiandien. Būtent dėl to, kaip ir kokį žmogiškąjį ryšį autorė įprasmino kūrinyje – draugystę pačia plačiausia prasme. Pagrindinis knygos veikėjas – gyvenimo labai sužeistas žmogus, kurio elgsena kartkartėmis gali pasirodyti pernelyg ambicinga ir išdidi. Mano vertinimu, tai yra žmogaus orumo, savivertės išraiška, apie ką labai svarbu mąstyti ir kalbėti. Juk būtent šios savybės leidžia kurti ir įtvirtinti, o sukūrus saugoti ir ginti asmenybę, savąjį identitetą, unikalias ir autentiškas mintis ir individualų būdą jas reikšti.

Dar Michaelo Cunninghamo „Tos valandos“ (iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis), Marcelio Prousto romanų serija „Prarasto laiko beieškant“ (iš prancūzų k. vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Birutė Gedgaudaitė, Aldona Merkytė, Pranas Bieliauskas), taip pat esė „Apie skaitymą“ (iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius), Jean-Marie Gustavo le Clezio „Dykuma“ (iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė), Fernando Pessoa „Nerimo knyga“ (iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis), Claricės Lispector „Arti laukinės širdies“, „Žvaigždės valanda“ (iš portugalų k. vertė A. Musteikis), Vladimiro Nabokovo „Kalbėk, atmintie“ (iš rusų k. vertė Rasa Drazdauskienė)... Galėčiau tęsti, tačiau sąrašas būtų pernelyg ilgas.

Vis dėlto bent glaustai užsiminsiu ir apie užsienio poetus. Vienareikšmiškai ir daugiaprasmiai man viena svarbiausių yra lenkų poetė Wisława Szymborska. Jos kūryba be galo gili, ji – bedugnė, įžvalgos veria gyvenimą, pačią būtį, buitį verčia būtimi. Žinoma, Williamas Shakespeareʼas – visos jo tragedijos ir komedijos, aišku, sonetai (vertėjai: Aleksys Churginas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Danielius, Tautvyda Patackienė, Antanas Miškinis, Vytautas Petras Bložė, Kazys Boruta, Aivaras Mockus, Saulius Repečka, Marė Karužaitė).

Neatsitiktinai minėdama savo mėgstamiausius užsienio rašytojus nepraleidžiu ir vertėjų. Šių autorių kūrybą skaitau gimtąja lietuvių kalba, o tai įmanoma dėka vertėjų. Neretai jų darbas yra priimamas tarytum savaime suprantamas ir todėl jam neskiriama reikšmės, jis lieka nematomas, kaip ir knygų redaktorių. Šie žodžio meno žmonės neturėtų likti paraštėse, be jų knygų pasaulis būtų gerokai skurdesnis. Taigi reiškiu pagarbą ir padėką Jiems visiems.

Vis dėlto kiekvienam rekomenduoju, jei įmanoma, skaityti originalą, nes tik gimtąja kalba autorius prabyla savo autentišku balsu, savo stiliumi.

– Socialiniuose tinkluose rašėte, kad skaitote naująją L. Donskio knygą „Blogis yra laikinas“. Kokia mintis įstrigo, pasirodė artimiausia?

– Asmeniškai man svarbiausios, artimiausios šios knygos citatos skambės mano organizuojamoje poezijos, muzikos ir šokio popietėje „Pasikalbėkim“ kovo 2-ąją, 14 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Mažojoje salėje, todėl šįkart jų neminėsiu. Tiesa, dar iki šio renginio idėjos įgyvendinimo būtent tas L. Donskio mintis paskelbiau savo feisbuko paskyroje. Čia pasidalysiu keletu filosofo įžvalgų, kurios dėl skirtingų priežasčių man atrodo itin reikšmingos.

„Patriotizmas gali būti taurus, dvasinio aristokratizmo kupinas atsidavimas tave subrandinusiai šaliai, kalbai ir kultūrai, kuri tampa neatsiejama tavo asmenybės moralinio charakterio ir intelektinės raiškos dalimi. Galima gerbti kitas šalis, žavėtis kitomis kultūromis (gal net daug kuo pranokstančiomis tavąją), domėtis pasauliu, bet tuo pat metu jausti, kad be savo gimtosios kalbos, kraštovaizdžio ir kultūros tavo asmenybė kažką prarastų, o gyvenimas kažko svarbaus nustotų, tai ir yra autentiškas prisirišimas prie savo aplinkos, gyvenimo būdo ir kultūros formų, kurį neabejotinai galima laikyti vienu iš pamatinių egzistencinių žmogaus poreikių.“ (p. 178)

Ši ištrauka, sakyčiau, yra viena geriausių patriotizmo sąvokos apibrėžčių. Savo šalies, Tėvynės pajauta, meilė nereikalauja ir netgi nėra susijusi su nuolatiniu fiziniu ryšiu, gyvenant joje. Veikiau tai yra tapatybinė duotis, o kartu ir sąmoningas pasirinkimas, tad gyvenantieji užsienyje – svečiose šalyse – lygiai taip pat gali jausti, gerbti ir mylėti savąją šalį, gyventi ja. Kosmopolitiškas žvilgsnis yra platesnis ir gilesnis, teikiantis kontekstualumo, kuris būtinas intelektualiai ir inteligentiškai asmenybei. Tai įgalina analizuoti, kritiškai vertinti, išgryninti egzistencijos būdų ir formų esmes.

„[...] anglų filosofo ir matematiko Bertrandʼo Russello aforizmas: „Kare laimi ne tas, kas teisus, o tas, kas lieka gyvas.“ (p. 211)

Ši koncentruota mintis yra ypač aktuali XXI a. trečiojo dešimtmečio tikrovės akivaizdoje, kai gyvename antrųjų Rusijos karo prieš Ukrainą metinių nerimastingoje kasdienybėje. Turint galvoje Europos, pasaulio kontekstą, šie laikai tiesiog perpildyti nesutarimų, kurie vis labiau grasina nelikti vien tik posėdžių kabinetuose, bet tyko progos virsti dar vienu kariniu konfliktu. Labai norėtųsi tikėti ir linkėti, kad vis dėlto teisieji liks gyvi ir būtent jie bus nugalėtojai.

„[...] anglų istoriko ir visuomenės veikėjo lordo Actono aforizmas: „Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.“ (p. 211) ir L. Donskio perifrazė: „Valdžia apnuogina, o absoliuti valdžia apnuogina absoliučiai.“ (p. 212)

Būtų puiku, kad visi, einantys į valdžią, pagalvotų, ar tikrai nori „apsinuoginti“, „apsinuoginti absoliučiai“. O svarbiausia – ką jie gali priešpriešinti „savęs sugadinimui“, „absoliučiam sugadinimui“. Ar tai yra taip stipru, didu ir verta?

„XX a. pirmosios pusės ankstyvojo modernizmo architektūra Kaune yra ypatingo grožio, o V. Putvinskio gatvė, kurioje gyvenu, man atrodo viena iš pačių gražiausių gatvių ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai iš visų, kurias man yra tekę matyti daugelyje miestų ir šalių.“ (p. 303)

Kadangi esu kaunietė, itin gera skaityti šias mintis apie Kauną. Taip pat jaučiu asmeninius sentimentus V. Putvinskio gatvei Kaune, todėl ši L. Donskio mintis ypač šildo sielą, kaskart skaitant veidą nejučia nušviečia šypsena.

Manau, tai yra puikus pavyzdys, kaip kiekvienas mūsų turėtume matyti, gerbti ir puoselėti savo gyvenamąją aplinką, nepraeiti ne tik pro numestas nuorūkas ar polietileninius maišelius, bet daug dažniau pakelti akis nuo mobiliojo telefono ekrano, kad pastebėtume vietos ypatybes, autentiką, kuria galime ir turime didžiuotis. Tai susiję su patriotizmu.

„[...] idėjos žmones suartina, bet jų įgyvendinimas išskiria.“ (p. 324)

Giliaprasmė mintis. Pirmoji dalis – „idėjos žmones suartina“ – yra mano asmeniškai nuolat (iš)gyvenama tikrovė. Dabar, kai rašau šiuos atsakymus, vis labiau gyvenu mintimis apie būsimą renginį kovo 2-ąją. Prieš keturiolika metų – 2010-ųjų vasario 20-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvyko pirmasis mano kūrybos vakaras. Per keturiolika metų būta daugybės renginių, kurie įvyko tik todėl, kad „idėjos suartina žmones“. Žmonės, su kurie susitikau prieš keturiolika metų, ir šiandien yra drauge, kuria ir kartu įgyvendina idėjas.

Laimė, niekada asmeniškai neteko patirti „išskiriančio įgyvendinimo“, tai būtų nepakeliamai sunku, netgi siaubinga. Savaime suprantama, nuomonės, požiūriai gali ir turi skirtis, tuo reikia dalytis, drįsti kritikuoti vieniems kitus – konstruktyviai, su didžiausia pagarba, vien dėl kuo geresnės bendro tikslo realizacijos. Bet kai nusprendžiama ir imama drauge keliauti link idėjos įgyvendinimo, asmenines ambicijas iškelti aukščiau už suartinusią idėją – tolygu išdavystei. Tai menka, žema.

Linkiu, kad kiekvieno asmeninėse patirtyse ir apskritai visuomenės gyvenime, žmonijos būtyje po saule, netgi galvojant ir apie tarprūšinę bendrystę, to būtų kuo mažiau. Tai siejasi ir su minėta valdžia, apnuoginančia, gadinančia. Kūryba pačia plačiausia prasme yra niekaip nesuderinama su destrukcija, ko nors naikinimu, juo labiau – santykių.

– Jau prasidėjo 24-oji Vilniaus knygų mugė. Ar tikitės lauktuvių iš ten? Galbūt laukiate kokios nors naujos knygos?

– Dovanas daug labiau mėgstu dovanoti pati, nei jas gauti, tad lauktuvių nesitikiu. Žinoma, neretai, ypač vykstant Tarptautinei Vilniaus knygų mugei, sulaukiu klausimų: Ar nenori kokios knygos? Ko norėtum iš mugės?.. Tenka pasidalyti „norimųjų“ sąrašu. Kartais pati pasakau, ką nupirkti mugėje. Vilniaus knygų mugė man yra vienas svarbiausių metų renginių, viena didžiausių keturių dienų švenčių, todėl knygos, įsigytos būtent ten, leidžia mentaliai, o tam tikra prasme ir fiziškai, pabuvoti mugėje ir man, ją patirti asmeniškai, dargi asmeniškai svarbiausiu būdu – skaitant.

– Artėja ir Jūsų poezijos skaitymų popietė „Pasikalbėkim“. Pasirinkta daugialypė renginio forma – poetines mintis atlieps šokėjai, violončelės ir fleitos skambesiai. Kuo ypatinga tokia menų sintezė?

– Menas įkvepia meną. Menų sintezė yra natūrali. Šiuo atveju labiau norėčiau akcentuoti popietės pavadinimą „Pasikalbėkim“. Tai manifestuoja idėją: renginio dalyviai susitinka tarpusavyje, susitinka su publika bendram įvairiaformiam pokalbiui. Aktoriai skaitovai „kalba“ poezija; muzikantai „kalbasi“ vienas su kitu, su aktoriais ir šokėja, choreografe; šokėja savo kūnu „kalba“ apie save, dalijasi choreografės mintimis, įkūnydama šokio kalbą.

Bet kai nusprendžiama ir imama drauge keliauti link idėjos įgyvendinimo, asmenines ambicijas iškelti aukščiau už suartinusią idėją – tolygu išdavystei. Tai menka, žema.

Publikos mintys, emocijos, jausmai, kiekvieno asmeninės interpretacijos visada yra viena ar kita prasme nebylus atsakas, patiriamas dvasinėje vienumoje. Manau, galbūt neretai jis virsta ir įžodintu pasidalijimu. Taigi pokalbis nesibaigia, jis nepaliaujamai tęsiasi ir gyvuoja kisdamas, keisdamas formas. „Pasikalbėkim“!

– Ką asmeniškai Jums reiškia muzika? Kokios dažniausiai klausotės?

– Muzika reiškia labai daug. Muzika kompozitoriui reiškia viską, juk jis kuria būtį iš tylos, iš nebūties garsų. Kalbėti abstrakčiai apie muziką, manau, šiek tiek beprasmiška, reikšminga kalbėti apie konkrečius kūrinius, dalytis jų skambesio pajautomis, subjektyviomis interpretacijomis, individualiomis prasmėmis.

Dažniausiai klausau klasikinės akademinės muzikos. Reikėtų ne vieno atskiro straipsnio visiems man svarbiems muzikos kūriniams aprašyti. Šį kartą apsiribosiu linkėjimu pasiklausyti Antono Bruknerio simfonijų. Šiemet 200-osios A. Bruknerio gimimo metinės, todėl rengiu išplėstinius interviu, noriu aktualizuoti šį kompozitorių, jo kūrybos visatą, kurioje įprasmintas didžiadvasis tikėjimas pačia asmeniškiausia ir kartu pačia bendriausia prasmėmis.

– Kokie artimiausi planai, be poetinės popietės? Išduokite paslaptį, galbūt netrukus pradžiuginsite skaitytojus nauja knyga?

– Artimiausi planai susiję su mano publicistine veikla, tad kultūros spaudoje pasirodys tikrai ne vienas straipsnis – interviu su meno asmenybėmis, knygų, spektaklių recenzijos.

Kelios knygos yra parašytos, laukia savo galimybės virsti leidiniais. Šiuo metu, nemenkai įpareigota ir paskatinta popietės „Pasikalbėkim“, redaguoju nuo 2016-ųjų iki dabar savo parašytus ir tebekuriamus eilėraščius. Džiaugiuosi, kad netenka pernelyg nusivilti tuo, kas parašyta, – ne gėda. Net ir šiandien prieš kelerius metus radęsi kūriniai atrodo verti auditorijos, tad vienu ar kitu būdu, viena ar kita forma jie tikrai pasieks visus norinčius. Pirmoji proga – renginys kovo 2-ąją Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kas? E. Baužaitės poezijos, muzikos ir šokio popietė „Pasikalbėkim“.

Kur? Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje.

Kada? kovo 2 d. 14 val.